ryklys ir mamutas ant kalno

labuksai!

mokslo žiniuonys teigia, kad ten kur dabar stūkso kalnai, kadaise lingavo jūržolės ir visokios žuvys nardė po viršūnes daug lengviau nei pavyktų labiausiai įgudusiam kopinėtojui. kalnai tiesiogine to žodžio prasme buvo dugne, po vandeniu ir tektoninės planetos plokštės juos lyg spuogus išspaudė į dangų. manau, kad bus pritariančių, jog kalnai kadų kadaise buvo po vandeniu didžiojo tvano metu kai visa planeta buvo Lietuva ir joje lijo lijo be galo be krašto kol net visus pasaulio kalnus apsėmė vandenys ir visi nuskendo (išskyrus žuvis, žinoma) išskyrus biblinį laivą su gyvybės likučiais.

kaip ten buvo iš tiesų mes nežinome, net ir pats seniausias senolis to nepasakys (nors jei ir sakytų, ar patikėtumėm?), bet istorija palieka šiokių tokių užuominų ir gal net įkalčių, kuriuos aptikę galime pieštis priešistorinius vaizdus ir istorijas.

mūsų žydroji planeta apdrabstyta tokiais įkalčiais, kurie spendžia mįsles, neįveikiamas net didžiausiems šiuolaikinams protams ir pasiilgę mistikos bei neeilinių vietovių žmonės plūsta į keisčiausius ir toliausius Žemės kampelius.

karštą vasaros šeštadienį susijungusios mūsų širdys jau žinojo, kad artimiausio sekmadienio naktį išjudės į Austrijos kalnus į tolimą kraštą, bent kelioms dienoms pasinerti į honeymoon'ą. lydimi mėnulio šypsnio lipam į autobusą ir tautiečių draugijoje riedame pas lenkus.

užbėgdamas įvykiams už akių turiu pasakyti, kad buvome šaunuoliai pasiėmę visokių valgių: duoniukų, riešutukų, pomidoriukų, sūriukų, šokoladžiukų visokių. tenko jaustis valgio mažuma kur tik mūsų mėlynasis autobusiukas bebuvo užsukęs.

smagu, kad įvažiavus į kokią svečią šalį, gidė per mikrofoną mums nupasakodavo kaip jai (tai šaliai) sekės tuos šimtus metų kuriuos ją mindė, keitė, spjaudė ir mylėjo įvairaus plauko žmonės. apie lenkus nelabai ką prisimenu - glaudūs ryšiai su Lietuva, bla bla, žemės iki juodosios jūros ir pan. žodžių, giminės forever, jei nekalbėsim apie Vilnių. šiaip jau, skubėjome kuo greičiau pravažiuoti šią šalį, vairuotojas mynė pedalą, o mes, kartais paskaitydami, kartais pažiopsodami, snaudėm.

Čekija irgi puiki šalis, davusi lietuviams varneles ant raidžių (pvz. š). joje ir nakvojom. Brno nusėtas bariukais su išgirtu alumi. einame pasivaikščioti ir randame labai gražų parkelį su pilimi ant kalno. na, labai gražu, labai gražu. takeliai, suoleliai, krūmeliai. gali vaikščioti kokį pusdienį prisėsti tai šen, tai ten, mąsliai nužvelgti panoramą ar kokią skulptūrą, aplankyti pilį ir lašas po lašo prisipildyti vietos gražumu. galima sakyti, ne savo noru palikome tą parką - buvome nutarę rasti vietelę užkąsti ir atsipūsti po ilgo dardėjimo autiku. pakeliui radome bažnyčią, tanką, tramvajų ir įsmukome į smuklę sudaužti bokalų. tiesa, eidami atgal kiek pasiklydome, bet čia kaip ir nėra ką pasakoti. viskas gerai - grįžome.

ryte - pusryčiai viešbutyje (šitą reikia paminėti, nes prireiks ateičiai) ir pirmyn į Austriją. joje puolam į garlaivį ir mėgaujamės Dunojaus krantais. karšta, bet juk ir lietuviams reikia kur nors pasišildyti. Dunojus drumzlinas kaip Gruzijos kalnų upė, bet gal tai geras ženklas - nuplaukiam į vienuolyną, kurio fontano baseinėlyje mus pasitinka karpiai. įspūdinga biblioteka, marmuro salės, freskos su optine iliuzija, bet no photos, nes turistai taip sukiaulėję, kad nepaisydami vienuolių prašymo lipa selfintis ant šventenybių. tad pasitenkinu foto su popierine hercogiene ir ate, broliai vienuoliai, mes traukiam į gražųjį Zalckamergutą. įsikuriam naujuose namuose ir puolam prie „netoliese“ esančio ežeriuko. tokių naivuolių atsiranda ir daugiau, tad einam kone drauge, persimesdami žodeliu kol nusprendžiam jungti antrą pavarą, nes jau saulelė leidžiasi į patalus, o mes dar nepasiekėm „centro“, „kavinių“, „linksmybių“, kurios vilioja savo tolimomis spalvotomis švieselėmis. tiesą sakant, kai pasiekėm, tai labai neapsidžiaugėm. net nustebino toks vaizdelis: daug burkomis pasidabinusių damų su savo princais susėdę ant kranto žiūri į spalvotą muzikinį fontaną. daugmaž tiek šiam vakarui.

ankstyvas pusrytukas, grüner und schwarzer tee, autobusiukas darda į kalnus! į Halštatą! ten mūsų laukia mamuto ola, kurioje mums praneša, kad (he he), jokiu čia mamutu net nekvepia. tiesiog labai ilga ola, tad jei mamutas čia būtų užsirepečkojęs, tai tikrai turėtų kur paslampinėti, tad pavadinimas kaip ir tinka. o mes va čia apeikime keletą takelių, kurie natūraliai susidarė skilus kalnui, kurį praplovė vidiniai vandenys. štai pažiūrėkite tik nefotografuokite sienų su blykstėmis, bet šiaip, jei kiltų žemės drebėjimas, tai čia yra saugiau nei mieste.

iš mamuto olos lendam į ledo olą. tiesą sakant, čia tikėjausi plastmasinio ledo, nes neva čia kadaise TIKRAI buvo ledas, bet, deja, globalinis atšilimas ir šiaip, turistai prikvėpuoja, tad jums nepasisekė, bet jei būtumėt atvykę prieš kokį dešimt metelių, galėjote savo akimis pamatyti ledą oloje. na, bet ledo čia daugiau nei Lietuvoje paskutinėmis žiemomis ir sako, kad kai kuriose vietose jo net daugėja, mat čia tokia spešl vieta, kur vandeniukas kažkaip prateka į vidų, o oloje susidarę skersvėjai ir sušaldo tą vandeniuką ir taip jis ten ir lieka mums visiems pasigrožėti.

po viso to jau tikrai reikėjo pavalgyti ir kaip tik ant kalno gavome geriausio maisto visoje šioje kelionėje. tokioje jaukioje trobelėje, kur įsisukę čekai daro family business. šalia ganosi ožkelės, o užkąsti prisijungia vietinės varnos.

turime laisvo laiko pasiganyti po kalnų masyvuką ir pasižvalgyti. nors dangų daug kur dengia rūkas, kartas nuo karto jis praplyšta parodyti kas vyksta papėdėje. kažkaip vos ne paskutinę minutę susigriebiam aplankyti ryklio fosiliją. kaip tik ją, kažkada amžiams nuskendusią senovės vandenyse iškėlė į virštų tos nesutramdomos tektoninės plokštės. tad lėkėm pas ryklį, nes laikrodis tiksi, o keltas juk turi darbo valandas. na, ir, žinoma, nepasigailėjom - bus ką atsiminti.

grįžę namo susitinkam kaimynus Andzej ir Oksaną, su kuriais dalijamės virtuve ir kurie nutarė tas porą dienų pakeliauti po apylinkes savarankiškai, tad keičiamės įspūdžiais, susipažįstam, futbolas per TV, anekdotai... pasirodo, kad tame čekiškame viešbutyje įvyko apsinuodijimas! Andzej buvo tikras, kad kiaušiniais. Actimel ir geri įspūdžiai laikinai padeda, bet vis tiek ne fantastika. jų lankomos vietos labiau laukinės, daugiau tylos, kalnų upelių. pavydim, bet nesam juk visai paršai, kad graužtumėmės - mūsų įspūdžiai irgi įspūdingi: ryklys, ledas, mamuto ola... o kas laukia rytoj?

grüner und schwarzer tee ir važiuojam į Halštatą. kaip ir ten pat, bet kitur. šiaip jau tas miestelis tai tikras stebuklas - magnetas, ištisus metus traukiantis viso pasaulio turistus jei ne į ryklį pažiūrėti, tai bent jau apsilankyti seniausioje pasaulyje druskų kasykloje. štai ir mus pritraukė. be gyvo gido, kasykla turi ir kartoninį, kuris kas keletą metrų mielai su manimi pozavo. prieš lendant į kasyklą, būtinai reikėjo apsirengti specialiais drabužiais, o viduje viską galima fotografuoti, tad mums labai patiko - parsivežėme kilogramą druskos ir gardinamės maistuką.

po kasyklos - ekskursija po patį miestuką. siauros gatvelės, dailūs namukai, mažos kapinaitės, kurioje net vietiniai gyventojai nebetelpa, tad gali įsikurti unikaliame puoštų kaukolių kambaryje. mūsų grupei daug kas sukeldavo ypatingus jausmus, dairėmės, fotografavom įdomybes. girdėjau kaip pamačiusi vaikus, žaidžiančius dideliais lauko šachmatais viena ekskursijos dalyvė ištarė: o, pats geriausias dalykas. kitai, ant vartelių gatvėje pamačius kažkokios hercogienės (gal net tos pačios, kurią apsikabinau vienuolyne) atspaudą išsprūdo - fantastika. mes irgi negalėjom atsidžiaugti visa ta gyvūnija ir vietovės grožiu. nesusilaikiau nepasinėręs į ežeriuką. juk būtų nuodėmė iš ten išvykti sausam!

na ir va, kitą rytą po grüner und schwarzer tee judam į namų puselę. pakeliui aplankome nuostabų tarpeklį, į kurį norisi įsimerkti, bet turime skubėt į Zalcburgą - jam skirsime didžiąją dienos dalį. ekskursija vingiuoja po gatveles, tiltukus, sužinom visokių faktų (kažkas apie Mocartą), pasiūlymus aplankyti muziejus ir pilis, bet kažkap jau norisi tiesiog pasėdėt kaip žmogui prie staliuko, pasižvalgyti į skubantį praeivį, įkvėpt karšo oro parkelyje. pasivaikštom, papietaujam ir lipam į seną „gerą“ (kabutės čia ne dėl grožio) autobusą. kur važiuojam? ogi į Brno, į tą patį viešbutį su nuodingais kiaušiniais (vėliau juos nurungė dešrelės, bet tyrimas neatliktas, spėjimai nepatvirtinti).

long story short - ryte sėdam į tą patį autobusą ir jau nusiteikiam rimtai kelionei, nes stojam tik Lenkijoje pavalgyti ir dar siu siu kur nors pakeliui. autobuse kelionės metu rodomi filmai su lietuvišku vertimu, skaitomos knygos, miegama, bendraujama... šalia mūsų sėdi du berniukai. žaidžia laivus, uno, statosi palapinę, valgo. po gana staigaus posūkio nugirstu pokalbį:
– Kristupai, tu mane suspausi į blyną
– tai gerai - galėsiu suvalgyt.

viskas taip ir būtų daugmaž smagu, jei beskrodžiant Lenkiją nepraplyštų dangus. kažkuria prasme ženklas geras - artėjame arčiau namų. tik vienas niuansėlis - autobuso stogas kiauras ir keleiviams sėdintiems arčiau langų pečius plauna lietutis. kažkam juokinga, kažkam pikta, nes ne kiekvienas žmogus nori būti stalagmitu.

parvažiavome. galima sakyt - sėkmingai, nes jei būtų pliaupę viską kelionę pirmyn ir atgal, patikėk mane - tie kiaušiniai su dešrelėmis būtų tik gėlelės.

visumoje - kelionė, be abejonės, įdomi ir mums pasisekė su kompanija. pliusai: geras oras, gamta, žmonės, naujos vietos; minusai: autobusas, ilgas važiavimas, muziejai ir Ninos ilgesio aromatas ant batų likusių namuose.

it skradžiai gruzinų žemę...

gomardžioba!

gruzinai taip sako vietoje labas. atgal mes irgi sakome gomardžioba, nors turėtų skambėt panašiai į kagimardžios. vienas sako: pergalių (tau), kitas atsako: ir tau! mes šį dalyką sužinojom priešpaskutinę dieną gruzijoje. dar sužinojom, kad gruzinų žemę jie vadina žodžiu sakartvelo. kaip suprantu, niekas gruzijos daugiau be jų taip nevadina, ar ne?

šį kartą konspektavausi visus kelionės nuotykius, tad rašant viską, būtų gausu. reikėtų kažkaip suprastinti, kad tau akytės nenudžiūtų, moi daragoi čitatelnica.

--------

jau pavasariui skleidžiant pumpurus ir naujas jėgas visoje gamtoje, žmonės ima planuoti vasaros atostogas. taip ir mes svarstėme kur čia nusibloškus. taip nusiteikusi ausis ima gaudyti visokias su užsieniu susijusias žinias ir teko pastebėti, kad gruziją daug kas giria. nuvykome pas Karolį su Kristina pasiklausyti įspūdžių apie jų vizitą į gruziją ir dėl viso pikto nutariau padaryti šią foto, kad (jei jau taip susiklostys) ji bus pirmoji tiesiogiai susijusi su šia kelione. gavome iš jų kontaktus žmonių, pas kuriuos galima apsistoti Kutaisyje, Tbilisyje ir Stepantsmindoje - toks gimė planas - vykti į kalnoves ir ten pabūti.

I diena

sulaukiam vasaros ir susikraunam kuprines - skrisim. tik stovėdami oro uosto pasų patikroj susimąstėm ar tikrai užtenka ID kotelės, nes visų aplinkui rankose tik pasai. nervinamės, kad nepraleis, nes juk gruzija ne EU šalis. praleidžia, lėktuvas pakyla ir nusileidžia į aplodismentų debesį Kutaisyje. ten vėl pasų patikrai. vėl drebam - lietuviai tai išleido, o šitie tai be pasų nepriims, bet išgirstam: welcome to georgia ir patenkinti keliaujam toliau, kur mus pasitinka Džonis (Džondo). jį atsiuntė Vacho (Vachtang), su kuriuo tarėmės susitikti. Jis mus palydi į mersedesą, į kurį dar įšoka du gruzinai. mes ant galinės sėdynės tryse, tad nelabai patogu, bet nudardam iki Tbilisio, kur turime apsistoti pas Levanį. jis atsiunčia sms su tel numeriu ir prierašu: Tina tak zovut moiu zhenu. mes su ja susiskambinam ir susitinkame prie modernios architektūros pastato, kurį vadina teisingumo namais (дом юстиции). ji mus nusiveda namo ir pakeliui pirštu baksnoja kur yra senamiestis, kur trejybės bažnyčia, kur prezidentūra, meilės tiltas, europos parkas, televizijos bokštas su apžvalgos ratu - viskas netoli. pakeliui nusiperkam daržovių, pasidedam daiktus į erdvų kambarį ir einam pasivaikščioti po apylinkes. užlipam į įžymiąją trejybės bažnyčią, kuri turėtų būti matoma iš visų tbilisio kampelių. nueinam į europos parką, meilės tiltą ir keltuvu užsikeliam pažiūrėti į statulą, kurią vadina Motina Gruzija. vienoje rankoje ji laiko pialą, kitoje kardą. tai reiškia: jei ateini kaip draugas, gausi vyno, o jei kaip priešas - paleisiu žarnas. ten mes aptinkame parkelį, kurį būtų smagu aplankyti. randam įėjimą - o ten botanikos sodas. tikrai gražuolis. su bambukais ir kriokliu! aš tiek vaikščioti nepratęs, tad tempiu Sigitą poilsiaut (atostogaut, ilsėtis, sėdėti), o jai būtinai reikia visur įkišti nosį.

kai pagaliau grįžtam, kiemelyje suruošiama bendra vakarienė. Grįžta Levanis, ištraukia naminio vyno ir gurkšnodamas dejuoja kokia baisiai įtempta diena su lietuvių turistais. kažkas pabėgo, kažkas kažką persigalvojo - vargas! prie stalo prisijungia ir viešnia iš Peterburgo - Marina. tada kalba pasisuka apie stichines nelaimes, uraganus, liūtis ir išgyvenimą.

II diena

pabudę svečioj šaly galvojame eiti į dar neaplankytą, bet iš viršaus nužiūrėtą senamiestį (mane stebino, kad labai įvairi architektūra. atrodė, kad kiekvienas namas vis kitoks (lyg žmonės)). kieme sutikome Mariną ir ji pasiūlė aplankyti netoliese esantį restoraną Tiflis, o šalia, už tilto neva driekiasi blusų turgus. aplankome ir vieną ir kitą. tas blusturgis toks gana didelis, užėmęs visą parką (parkais pas ten dideli ir gražūs). išnaršę tą turgų nutariam kopti į televizijos kalną, ant kurio televizijos bokštas. pakeliui randam vaisių ir prieskonių parduotuvę, kurios neaplenkiame ir vingiuojame gatvėmis kalno link. pakeliui randame galeriją Vanda, kurioje iškabintos ekspozicijos atidarymas rytoj, bet šeimininkas mus pavedžioja ir papasakoja apie menininkus. patiko tiek darbai, tiek pasakojimas. pagaliau randame taką, kuris kyla į viršų ir užkopę (ganėtinai stačiu šlaitu) iki vidurio aptinkame panteoną. tai vieta, kur palaidoti svarbūs žymūs veikėjai. atsipūtę kopiam toliau. smagu, kad paskutiniai 130 laiptelių sunumeruoti - vis linksmiau lieti prakaitą. ant kalno didelis parkas su pramogomis, restoranas, ir Tbilisis ant delno. kol apsukome apžvalgos ratą, ėmė temti, tad patraukėme žemyn, kur mūsų laukė vakaras su arbata ir Tinos kepiniais.

III diena

pusrytukas, atsisveikinimai ir išsinešam kuprines į mikriuką, kuris mus veža į stotį. keleiviai asistuoja, pasako kur išlipti ir, kad Stepantsminda (į kurią keliaujam) yra labiau žinoma senu pavadinimu Kazbegi. randam mikriuką į Kazbegi ir su kitais turistais vingiuojame kalnų link. pakeliui stabtelime į wc ir nusiperkam tokių vynuoginių dešrų, kuriose paslėpti riešutai, o taip pat uogienės paklodžių (džiovinta plonesnė už plotkelį uogienė, kuri susukta į vamzdelį. galima plėšyti ir valgyti vitaminus). kepurių primigtynai atsisakome ir važiuojame toliau iki miestelio. išlipus iškart jaučias, kad tai itin lankytina vieta (kaip Palanga). iškart siūlo nuomotis kambarius, taksi paslaugas. valiutos keitimas, restoranai. mus nuveža ir apgyvendina namuke, kurio kieme alpinistai ruošiasi į žygį. aplinkui kalnai. einam pasivaikščiot ir užkopiam iki koplytėlės. apavas nedėkingas tokiems žygiams, tad leidžiamės į gatves. jose gyvuliai vaikšto laisvi kaip žmonės, tik nežino kur tualetai, tad pilna kepalų ir reikia žiūrėti kur statai koją. einam valgyt į prabangią cafe ir parsinešam namo vyno, kuris mus ir palydi į sapnų karalystę.

IV diena

Stepantsmindoje akis bado ta trejybės bažnyčia, kuri ir šiaip traukos centras ir labai matoma, nes užtempta į 2200 m. aukštį. einam jos link ir sutinkame taksistų, kurie siūlo užvežti iki jos už pusę kainos ir pasakys shortcut žemyn, nes kelias labai prastas. atsisakome, nes norime patys pasivaikščioti ir tas 'pusė kainos' labai primena pamatytą stendą, kuriame iškart žadamos didelės nuolaidos. kelias tikrai status kaip velnias, bet užstenam iki viršaus ir džiaugiamės atsiveriančiais vaizdais. bažnyčioje nedera būti apsinuoginus (kaba užrašas), drabužiai turi dengti rankas, kojas, o moterims ir plaukus. sigita iš šalio susisuka suknią ir žengiame vidun. ten jauku. kaip tik tuo metu vyksta sutuoktuvės ir mes pasilepiname apeigų vaizdeliu. atmosfera ypatinga, norisi ilgiau pabūti viduje. išėję aplankome šalia esančią parduotuvėlę ir nusiperkam žvakučių ir apyrankes su vietovės pavadinimu (Gergeti). paglostom arkliukus ir einame paskaityti ant keteros prie bažnytėlės. svarstom ar grįžti tuo pačiu keliu ar kaip nors kabarotis link kitoje keteros pusėje esančios upės ir palei ją grįžti atgal. upė įdomiau, tad leidžiamės į nuotykį nepramintu keliu. palei upę kelias veda link bokšto, į kurį užlipę pamatome, kad jis tuščias kaip supuvęs dantukas. leidžiamės prie upės įmerkti kojas į ledinę srovę. pakeliui ima lyti. vis stipryn. spėjame įsmukti į kavinaitę kai pasipila kruša. joje gaunam šilto maisto ir limonado. ten jauku ir nebrangu. stichijai nurimus, einame pas kaimynus raudono vyno (pas tuos pačius vakar pirkome baltą) ir su bambaliu nužingsniuojame namo. mus pasitinka Gia (Georgijus) ir padovanoja butelaitį čiačios (toks vietinis samagonas). sakom - tai gal pavakarojam kartu? atsako - na, jei pradėsiu, tai tris dienas gersiu. tad vakarojame dviese su raudono vyno bangele.

V diena

šiek tiek pabrausinom apylinkes ir nutarėme aplankyti žymiuosius Gveleti krioklius. jie maždaug tik 8 km atstumu nuo Stepantsmindos, tai nejau važiuosim? aišku, kad einam pėsčiom. automobiliių kelias gana siauras ir judrus. pėsčiom nesmagu eit, nors ir traškinam kepintas saulėgražas. prieinam tunelį ir virš jo esantį kelią. nutariam, kad kelias eina viršum kalno ir po to nusileidžia, o tunelis yra shortcut'as. einam keliu ir randam dailias kapinaites, kur beveik ant visų kapinių tos pat šeimos pavardė. fotkinamės, žiūrim į upę iš aukšto ir keliaujam toliau į gyvenvietę, kurioje šiek tiek pasikarstę po akmenuotas sienas klausiam vietinių ar yra nusileidimas į kelią. sako, kad geriau grįžt prie tunelio, nes čia bus labai nekomfortiškas kelias, aukštos žolės. ar mums baisios žolės? ne! einam keliu einam einam takeliu su žolėmis kol prieinam elektros stuplą, kur kelias ir baigiasi. atsiveria gana stačios pievos į kurias ir neriam. spygliuotas žoles stengiamės perlipt, guodžiamės, kad dilgėlės gerina kraujotaką ir ropojam kalnagūbriais pirmyn. atrodo, va, ant kito pievelė žaliuja, o kai prieiname, ten žolės iki pilvo. na, bet žingsnis po žingsnio judėjome pirmyn ir net sutikome gyvatę, prie kurios net nestabtelėjome paveiksluotis, nes labai skubėjome - laukė dar ilgas kelias. gal neatrodo kažkas jau tokio, bet džiaugėmės likę gyvi kai nusikabarojom iki gatvės. čia pat jau ir Gveletis su savo kriokliais. sutiktas gruzinas papasakoja kur mažasis ir didysis kriokliai ir mes nuvingiuojame vešliai apaugusiu, lyg džiunglių, taku prie mažojo, po kuriuo net pakišu galvą masažui. tas didysis tai toks smarkus. nuo jo net toks vėjo gūsis bloškia purslus į visas šalis, tad ir vėjuota, ir šlapia, ir šalta. šalia jo užkandam, pasiilsim ir traukiam atgal. prie išėjimo sutinkame Gią. jis laukia turistaujančių bičiulių. sutariam, kad rytoj ryte nuvežtų į Truso slėnį.

galvojam, kad kelionė į priekį buvo pakankamas nuotykis ir pareisime keliu kaip normalūs žmonės, bet... vėl tie automobiliai. kadangi vienoje kelio pusėje kalnai, kitoje - upė, matome, kad kitoje upės pusėje irgi yra keliukas, tik toks jaukesnis, bet eismo. mums tereikia perbristi upę ir mes jau ten! leidžiamės prie upės, raitojame šortus ir dairomės kur čia geriau kirsti. upė srauni ir tokio drungnumo, kad nieko neįmatysi. įkišau koją į dumblą ir pamaniau, kad too risky. man dar buvo vilties, kad galima bus pareiti paupio akmenimis, bet priėjome vietelę, kur arba į upę arba į gatvę. užsiropštėme iki asfaltuoto kelio ir kadangi jau vakarėjo, eismas buvo kuklesnis. juo nukeliavome iki tunelio, kur pamatėme, kad jį galima apeiti iš šono. ten matyt kažkada buvo apvažiavimas, bet gruzinams atsibodo ir jie prasirausė kiaurai kalną. ėjome tuo apleistu keliu. čia jau buvo prikritę akmenų, apžėlę, net pro asfaltą brovėsi gyvybė, tiesdama savo žalias rankeles į saulę. vos parvelkam kojas į Stepantsmindą. jau sutemę, karvės ir kiaulės miega gatvėse. pasidarom salotas, įsipilam čiačios ir ilsimės. užeina Gia ir sako: jums pasisekė, rytoj kartu su alpinistais pavešiu jus į slėnį tik už 60 larių (šiaip tokia kelionė kainuoja apie 130). džiaugiamės ir ilsimės.

VI diena

anksti ryte Gia su alpinistais važiavo į pasienį gauti leidimų ir ten užtruko, tad kiek vėluojame išvykti, bet sušokę į džipą linksmai pajudame pirmyn. jie ukrainiečiai, atkeliavo kalnais iki gruzijos ir čia planuoja kopinėti 10 dienų. pakeliui daug juokauja. vienas jų su kuprinėmis užkištas bagažinėje, bet linksmas. atvažiuojame prie ginkluoto jaunuolio, atsisveikindami matome kokios sunkios jų kuprinės. Gia paveža iki kelio, vedančio į slėnį ir sako maždaug: matau, kad jums su pinigėliais nelabai, tai galite sutaupyti 30 larių ir grįžti patys arba pasukit ir aš atvažiuosiu.

mes pasukam priešingomis kryptimis. iš kairės mums teka upė, iš dešinės kyla akmenuotas kalnas. einam arčiau krašto, kad geriau būtų matyti upė, kol vos neužminam ant gyvatės. šis greitas nutikimas nuveda mus iki kelio, kuriuo gali pravažiuoti tik džipai, kuriais vietiniai pamėgę vežioti smalsuolius. einam, fotografuojamės, kol sustoja linksmai nusiteikęs gruzinas ir kviečia pavežti iki slėnio. why not. šokam vidun ir tada suprantam, kad jis visiškai girtas. nelabai kalba rusiškai, bet suprantam, kad siūlo čiačios ir užkandos: pomidorai, chalva. smagus toks, daug kalba, garsiai leidžia muziką, giria ukrainiečius ir lietuvius. pakeliui stabtelime prie kažkiokios šventos vietos, kur jis pradeda žegnotis, bučiuoti sieną ir visiems reikia išgerti. važiuojam toliau ir džiaugiamės tiek netikėta kompanija, tiek Cezario gebėjimu vairuoti tokiame stovyje. štai atsiveria slėnis, ganosi karvės. privažiuojame porelę autostopu keliaujančių ukrainiečių, kur būtinai sustojame ir prasideda susipažinimas, vaišės. fotografuojajmės ir ištaikę progą atsisveikinę keliaujame į slėnį. jame yra keistos šlapios žemės, didelės pievos apsuptos kalnais, upė, ciuciai ir kitokie gyvuliai. prieiname griuvėsius. kai kuriuose gyvena žmonės. vienas jų išėjo musų pakalbinti rankoje laikydamas mažą buteliuką. tai buvo vaistai gyvuliams. užrašai anglų kalba, tad jis norėjo vertimo. labai sunkiai kalbėjo rusiškai, bet lyg ir kažkaip susišnekėjom. jis pakvietė užeiti arbatos kai keliausime atgal pro jo namus. nukeliavome iki nedidelio vienuolyno ir dar toliau buvo matyti kažkokie griuvėsiai. keliavome iki jų kol pamatėme, kad ten jau pasienio postas ir nusprendę, kad kareivis mūsų nepraleis, apsisukome kelionei namo. užsukome į mus pakvietusius namus. jie saldžiai kvepėjo sūriu. vaišinomės arbata, sūriu, duona ir grietine. Sigita sakė, kad tokio skanumo grietinės ragavusi tik pas močiutę. tie žmonės - azerai (gal šaknys iš Azerbaidžiano), į slėnį atvažiuoja keliems vasaros mėnesiams, gano gyvulius, gamina sūrį, tada susipakuoja ir išvažiuoja jo pardavinėti. pasirodė labai malonūs, tad kiek gailiuosi, kad nenusifotografavom atminčiai.

spartinome žingsnį, nes kalnuose žaibavo ir griaudėjo, ore kaupėsi drėgmė. išėjus iš slėnio pradėjo lynoti, tad užsimetėme apsaugą nuo lietaus. svarstėme ar skambinti Giai ir nusprendėme nukeliauti į miestelį pro kurį mikriukai važiuoja į Stepantsmindą. jei į jį nepapulsim, galim griebtis telefono. einam einam ir štai iš už kalnų kyšteli saulutė, nupiešdama viršum tako vaivorykštės vartus, o priešais ateina dar viena ukrainiečių porelė, kurie planuoja panakvoti slėnyje ir tuo pačiu labai rekomenduoja pasivaikščioti prie Kazbegi kalno. linkim sėkmės ir nueinam iki miestelio, kuriame siaučia šunų ir asilų bandos. prie kelio keliam ranką, bet reti automobiliai prazvimbia lyg būtume nematomi. ir tai sustoja trys indai medicinos studentai, kurie iš Tbilisio atvyksta porai dienų į Stepantsmindą. mums pakeliui! jie linksmi, daug kalba ir labai rekomenduoja aplankyti Indiją. vairuotojas mėgsta panardyti tarp automobilių ir kelius okupavusių karvių. jis nemėgsta tylos, tad jei kažkas nekalba, pagarsina muziką, o jei kas kalba - iškart prisuka. šiltai atsisveikinam ir grįžtam jau į mažesnį kambarį, nes atvyksta didelė grupė ir mus perkrausto kitur. pasikepam baklažaną ir negailestingai su juo pasielgę einame užtarnauto poilsio.

VII diena

šiai dienai planų  neturime, tad lėtai pusryčiaujame ir einame pasivaikščioti po miestelį. aplankome muziejų, pavadintą rašytojo Kazbegi vardu (kuriuo buvo pavadintas ir miestelis). pietums einame į viešbučio restoraną, kur padavėja labai nustemba mūsų paieškomis patiekalų be mėsos ir pieno produktų. linksmai pabendravę ir papietavę fotografuojamės ir einame į pievas, ieškoti ramesnės vietelės knygoms skaityti. gana netyčia randame bestatomą baptistų bažnyčią, kurios vartus saugo musių puolamas asiliukas. viduje mus pasitinka karvės. paėję toliau randame ir kitą (Archangelo) bažnyčią, kurios papėdėje įsitaisome perversti keletą puslapių ir pažiūrėti kaip straksi voveraitės. kai užėjome vidun, kelios gruzinės labai gražiai dainavo didaus šventumo dainas. va taip žmogus klausytum ir klausytum, ir atrodo lyg vandens skalaujamas taptum skaidresnis ir skaidresnis kol į nieką pavirstum.

vakarienei aplankėme šeimos kavinutę prie gatvės ir labai skaniai pavalgėme. nors vyno taurė kainavo 7 larius, Sigita nejuokais pralinksmėjo ir nutarėm vakaronę pratęsti namie. alpinistas iš Ukrainos (kaimynas gi) meistriškai atkimšo mums butelį ir su kolegomis iškeliavo vakarieniauti į cozy corner, o mes cozy corner pasidarėme terasėlėje. Sigita linksmai čiatino, pleškino selfius kol Kazbeką paslėpė naktis ir Gergeti slėnio žibintai palinkėjo mums saldžių sapnų.

VIII diena

pusryčiams tradiciškai valgome arbūzą ir šokoladą su arbata. ir iškeliaujame į Kazbeko papėdę. paupiu kylame aukštyn pro Trejybės bažnyčią ir jos neaplankę einame toliau. matome kelią tarp kalnų vedantį į kazbeko pusę, bet mums norisi išbandyti eiti ketera, kad atsivertų dramatiškesnis vaizdas. statu, lenda musės, bet gražu pažiūrėti. vis atsisukame pažiūrėti kaip tolsta bažnyčia. diena buvo persiritusi į antrą pusę ir žinojome, kad labai toli nenuėję turėsime grįžti, bet kažkaip norėjosi prieiti iki sniego. alpinistas (kaimynas gi) buvo sakęs, kad geriausia kopti pirmoje dienos pusėje, nes po 16 val. orai gali labai staigiai keistis, tad priėję tokią kaipo perėją, kur daugelis stabteli atgauti kvapą svarstėme ką daryti - leistis žemyn, kad vėliau vėl pakilt Kazbeko link; apsisukt ir keliaut namo; lipti akmenimis aukštyn į šalia esančią viršūnę. nutarėm, kad tos viršūnės pakaks ir kibom į akmenuotą šlaitą. palaipsniui Kabeko viršūnę apsivijo debesys. pastebėjome, kad niaukiasi ir virš mūsų. atrodė, kad viršūnė jau visai čia pat, bet pagalvojus, kad čia mus užklups lietus, nutarėme leistis ir pačiupinėti tuos pirmuosius sniego lopinėlius. kelias žemyn vietomis buvo birus. taip išradome stoneboardingą, kuris padėjo smagiau leistis. prisičiupinėję sniego patraukėme namų link. kaip tik tuo keliu, kuris vingiavo tarp kalnų. sutikome keletą liūdnai beropojančių alpinistų. kažkaip suabejojau smagumu ilgų kopimų. gal labai gera jau užlipus į viršūnę ir tas gerumas jau toks labai labai, kad atperka tiek vargą aukštyn, tiek po to jau žemyn. gal čia vaikiškos paistalynės į kurias kalnų gliaudytojas tik palinguos galva: vaikeli vaikeli, kiek daug tu dar nežinai...

grįžę namo pasičirškinom vakarienę ir nutūpėm terasoje. tuomet iššoko namų šeimininkė Marina su telefonu rankoj. sako, aš angliškai nekalbu, o čia svečiai iš vengrijos neranda kaip atvažiuoti. aš nežinau kaip paaiškinti kelią, tad einu jų ieškoti į centrą (jie ten malasi) ir laimei ten sutinku Gią. sako: vaikštinėji? sakau: ieškau tavo gyventojų. tada susitinkam juos ir važiuojam į namus. pasirodo, tai Slovėnų šeima.

IX diena

aš jau nebenorėjau niekur kopinėti. atrodė, kad per šias atostogas prisivaikščiojau visam gyvenimui. norėjosi lyg ir poilsio ar kažko tokio, tad vaikščiojom iš kavinės į kavinę, valgėm ir skaitėm. tą dieną regione buvo dingusi elektra, tad šen bei ten burzgė generatoriai. gyvenimas nesustojo, maistas virė, kepė, o mes valgėm. atrodė, kad štai diena be nuotykio, bet vakarop grįžome namo ir Marina vėl kviečia pavertėjauti. atvyko pagyvenusi pora ir sako: mes užsisakėme kambarį per booking.com ir norim jame įsikurti. žinot, pavargę, tad dušas ir poilsis. Marina sako: nėra laisvų kambarių. jie sako: kaip nėra, jei vakar užsisakėm per booking.com? Marina: pas mus šiandien elektros nėra, tai negalėjau pažiūrėti to bookingo. įtampa vis kyla, suprantat? jie panaršo mobiliaką ir sako: kaip nėra kambarių, jei dabar booking.com rodo, kas pas jus 2 laisvi?!! Marina: nu nėra elektros ir aš negaliu ten nieko padaryt. jie: bet juk vakar elektra buvo ir mums atėjo patvirtinimas, kad gausime kambarį. Marina: nieko nežinau. tuo atvaržiuos mano vyras surasime kur jums gyventi. atvažiuoja Gia, skambina ir randa kambarį gretimame name. tos poros moteris įsiutusi. sako: ne! mes susirasime. nebegalime pasitikėti šiais žmonėmis, tad išeiname. Gia sako: nieko jie neras. Marina: turbūt žydai.

vakare grįžta 2 rusų šeimos, kurios atvyko ryte ir dienai išvažiavo paturistauti. okupuoja terasą, verda sasyskas, ruošiasi vakarui. mes įsikuriame mažą staliuką ir, žinoma, žodis po žodžio, mezgasi pokalbiai. pažinčiai stiprinti pilstoma čiačia, vynas ir vakaras klostosi smagiai. rytoj jie irgi (kaip ir mes) važiuoja į Tbilisį, tad siūlo varyt kartu, tik pakeliui aplankyti Truso slėnį. Įtariame smagų nuotykį, tad neatsikalbinėjame.

X diena

po tiekos čiačios tiek naktis tiek rytas gerokai užnuodytas, bet nuotaika laikosi ir mes sumetę daiktus į opelį šokam su Paška ant galinės sėdynės. jo tėvai priekyje ir mes vejamės kitos šeimos tokį kaipo džipą. miestelyje prie slėnio (Kobi) visi susėdame į tą džipą ir nulinguojame tolyn kartas nuo karto sustodami, pasivaikščiodami, pasifotografuodami. nuvykome iki pasienio posto, prie kurio stūksto mūsų taip ir nepačiutpinėti griuvėsiai. vyrukas su šautuvu sako: galit lipti ten ir pasivaikščiot, tik paties pasieniečių posto nefotografuokit. šrutmuojam griuvėsius apžėlusius žolėm ir nubyrėjusiom sienom. pamažu išriedam iš slėnio, bet pilvų choras verčia stabtelėti pietums. randame spalvingą tašką, kur galima pamaitinti ir pilvus, ir akis, ir dar kepurę nusipirkti. į Tbilisį atvažiuojame jau temstant, o mūsų planas šiandien būti Kutaisyje, rytoje ten praleisti dieną, o kitą rytą jau skristi į Tėvynę. atsisveikiname su rusais, susiskambiname su Vacho pasiklaust ar jis mūsų dar laukia ir ieškome kaip nusigauti iki autobusų stoties. įsėdome į autiką, kuris veža į traukinių stotį, bet ten buvo labai maloni porelė, kuri pasisiūlė padėti ir papasakojo kaip mums nusigauti į autobusų sotį. Vacho pasakė, kad mūsų laukia vairuotojas, kuris nuveš į Kutaisį ir pasirodė, kad tai tas pats, kuris mus vežė į Tbilisį. palaukėme kol jis suras dar vieną keleivį ir nakties gatvėmis nuvingiavome snūduriuodami ant galinės sėdynės. jau po vidurnakčio buvome pristatyti į Vachtango namus, kuris miegojo, tad jo tik gruziniškai kalbanti žmona mus pakvietė įsikurti mėlynojoje lagūnoje.

XI diena

ryte paruošiamas stalas pusryčiams. be mūsų dar yra svečių, kurie greitai pasišalina. mes pamenam, kad šis namas ne visai mieste ir svarstome ką veikti, nes su moteriške nesusišnekėsime. galime tiesiog suptis ant supynių ar skaityti knygą vynuogių apsupty, bet paskambina Vacho ir sako: tuoj ateis mano draugas ir galės jums padėti prastumti dieną. ateina Džonis (kuris mus pasitiko oro uoste) ir išdėsto dvi galimybes, grubiai - arba į vienuolynus, arba į tarpeklius. mes sakom: į gamtą! ir šokam į jo mersą. jis labai paslaugus, daug ir gražiai kalba. sako: jūs turbūt pavargot, kad visi tik ir tikisi iš jūsų išsiurbt pinigų. aš taip nedarysiu, noriu, kad pas jus liktų geras įspūdis ir norėtumėt sugrįžti. stabteli ir nuperka melioną - čia jums, sako. mūsų išvyka - aplankyti Prometėjaus olą ir du tarpeklius. važiuojam į olą, bet pakeliui stabtelime prie vandens malūno, kurio girnas suka upelio srovė. jis priklauso kelioms šeimoms, kurių vienos moteriškė kaip tik buvo malūne kai mes privažiavome. Džonis sakė, kad gana retai pasitaiko kam nors parodyti malūno vidų, nes durys rakinamos, tad mums pasisekė užklupti tą moterėlę, kuri su mumis dar pavažiavo iki namų.

Džonis paslaugiai viską papasakoja, palydi į kasas, tualetą - best service! mes prisijungiame prie anglakalbės grupės ir lendame į olą. ten labai gražu ir įdomu - tie snargliai kyšo iš visų pusių, mes juos fotografuojam ir keliaujam iš salės į salę, kurios turi atskirus pavadinimus. ten tiek daug ką pažiūrėti, kad velkamės paskutiniai kol išlendame į dienos šviesą. iš ten į Okatse tarpeklį, kur prie sienos priveržtu takeliu galima pasivaikščioti virš šniokščiančios upės. to takelio gale susikome porą kuri paprašė nufotografuoti. iš kalbos supratom, kad lietuviai, tad persimetėme gimtuoju žodeliu apie Gruziją ir atsisveikinome iki rytojaus susitikimo oro uoste. grįžę sukapojome saldųjį melioną, kurį sako, kad verta pabarstyti trupučiu druskos.

Martvilio tarpeklis buvo tiesiog stebuklas. kriokliukai, ežeriukai, upeliukai, medžiai, uolos ir galimybė paplaukti valtele. tik viso to gerumo buvo per mažai. sako, kad tas vietas tyrinėja ir gali būti, kad praplės lankytiną zoną. tad kai tu ten kitąmet važiuosi, galėsi pasidžiaugti daugiau.

extra visit place - vienuolynai. vyrų šalia moterų. su VII a. bažnyčia, kurios pabyrėjusias freskas saugo unesco paveldas. mes pasivaikštom aplink, įlendam į tūkstantmetės liepos vidų ir šokam į mersą. pakeliui Džonis stabteli dieviško skonio ledų ir perduoda į Vacho rankas. sėdam prie stalo su keliais vyrais, tame tarpe ir su sūnėnu, kuris vos grįžęs iš Turkijos susilaužė ranką, tad įkišo ją į gipsą ir pasikabino po kaklu. vėliau prisijungė Vacho sūnus, kuris kalbėjo tik gruziniškai ir vienu metu jie sprendė kokį automobilį sūnėnui geriausia pirkti, kol moteriškės keitė plaukų spalvą.

XII diena

ryte sėdam į Vacho taksi ir judam oro uosto link. jis norėtų perduoti čiačios ir vyno Kristinai su Karoliu, kurių dėka mes atsiradome jo namuose, bet skysčių vežtis negalime (atėmė net tuščią buteliuką), tad su mumis iškeliauja tik linkėjimai.

nuo mūsų didi madloba visiems sutiktiems žmonėms ir gyvuniukams (išskyrus tuos piktai lojančius šunes ir muses, kurias mintyse vaikiau tele bim bam daina „musė“)

viskas aišku

yra toks terminas „kontaktinė erdvė“. tai erdvė kur vyksta kontatinė improvizacija ir su ja susiję dalykai. kaip kosmosas, kuriame vyksta visokie kosminiai reikalai. ir patikėk manimi, mielas drauge, tas komsosas yra begalinis begalinis kaip tavo svajonės.


preliudija

vieną gražią dieną tame kosmose gimė penki elementai. tai – Julija, Andrėjus, Aistė, Sigita ir aš. jie, galima sakyti, visaip sąveikavo ir iš viso to išsivystė meninis veiksmas, kurį Julija pavadino „viskas aišku“. tai kontaktinės improvizacijos performansas su tam tikra struktūra ir gražia muzika. pirmą kartą jis buvo pristatytas šiuolaikinio šokio festivalyje Bičių sąskrydis 2014 m. spalį.

nuo pat pradžių elementus lydėjo tarpusavio sutarimo nesklandumai ir tas 'viskas aišku' buvo gal net labiau neaišku, bet galbūt aiškėjo kiekvienam sava linkme, bet gal gamta tokia jau yra, kad tarp tam tikrų elementų vyksta tam tikra trauka, tad vaidinimas buvo ne kartą parodomas publikai ir sulaukdavo aplodismentų.

kadangi Julija yra viso šio reikalo iniciatorė ir globėja, nutarė 'viskas aišku' parodyti samadevos universitete, kuriame maloniai leidžia laiką jau ne pirmus metus ir norėjo pristatyti kontaktinę impro visai tai šventai vietai. tad suplanavome (gal net prieš metus) kauptis renginiui, kuriame pristatysime kontaktinę improvizaciją per 'viskas aišku'.


veiksmas vokietijos miesteliuose

istorija ilga, bet nesiplečiant ir nenuklystant į nereikšmingas detales, 'viskas aišku' keliauja į samadevos universitetą prancūzijoje. visus krečia jauduliukas - kaipgi ten viskas bus?

Julija laukia ten, kalvose, kur net paukštelių čiulbėjimas atrodo šventas, o mūsų kelias vingiuoja pro vokiečius, t.y. skrendam į frankfurtą, nuomojam baltą kaip angelas automobilį ir riedam į svečius pas Fahrį, kur jau garuoja turkiška sriuba. nepameluosiu pasakęs, kad automobilį gavome visgi su angelo pagalba, nes tik nuomos punkte paaiškėjo, kad turime reikiamo didumo užstatą.

ir štai mes pas Fahrį giriam namus, klausomės lietuviškų melodijų, siurbčiojam sriubą. jis pasakoja kaip balkone auga jo darželis ir kaip žioplai balandžiai suka savo lizdą. vėliau grįžta jo lenkiška pana Ola, kuri be galo sportiška ir sėdėjimas jai kažkoks nenormalus dalykas, tad prie savo stalo ji tik stovi, o poilsiui eina pabėgioti.

mes išeiname pasivaikščioti po vakarėjančią upės pakrantę, gvildendami visokias kontaktines temas. be judesio mus domina ir religijos. Fahris domisi visokiais budistais ir simpatizuoja sufiams. jis - geras žmogus. visi iškart tai pamatome ir įsimylime.

kita diena - kitame mieste - krasnūchoje (Karlsruhe). nueiname iki centro, kad įkoptumėm į draugišką medį ir pasitikę Julijos Andrėjų spaudžiam pedalą į strasburgą, o nuo jo juk žingsnis iki prancūzijos. tiksliau, viena koja ten, kita ten. ir jau saulelei besiritant už horizonto...


veiksmas prancūzijos gamtoje

... mes įžengiame į dainuojančią salę. mus pasitinka draugiški smalsūs žvilgsniai ir mes jaukiai linguojame besišypsantiems veidams. atmosfera persmelkta pozityvumu ir gėrio troškimu. ir ta harmonijos sklaida čia bus juntama visą savaitgalį, iki netikėtojo STOP!, apie kurį vėliau.

žodžiu, samadeva mus maloniai priima ir linki labos nakties. nusigauname į viešbutuką ir paaiškėja, kad aš neužregistruotas nakvynei. tose vietose prancūzai ne tai, kad tyčia, bet netyčia nemoka kalbėti angliškai, tad skambiname Julijai ir ji resepšino maloniai moteriškei papasakoja, kad man papildomos lovos nereikės.

viešbutukas mielas, ant sienų kaba laimikiai. vakarais medžiotojai apsėdę stalus laižo taures, ir pučia į lubas dūmus. vieną linksmą vakarą ir mes pūtėm dūmus bei narpliojom santykius, o kitą - laižėme iš taurių vyną, kurį išrekomendavo vietinis diedukas. kelis kartus rodėme nykščius ir tai buvo suprantamiausias būdas su juo pakalbėti.

nors prancūzijoje planavau mėgautis tik gamtos dovanomis, samadevos universiteto programa sudomino aplankyti keletą paskaitų, bet turiu prisipažinti, kad daugeliu atveju galvojau, kad geriau tuo metu būčiau skaitęs knygą ar naršęs gamtos stebuklus.

vienas linksmesnių dalykų buvo filmas apie tai kas nutinka žmogui kai miršta kūnas. ką jis tuomet jaučia? kur keliauja? kodėl? viskas gana vaizdžiai papasakojama ir, brangus mano drauge, nelieka abejonių, kad nuo karmos nepabėgsi, tad galvok ką darai, gerai?

tame universitete sukiojasi Andre - diedukas, kuris moko piešti bambukus. labai draugiškas ir išsimozojęs savo šiltas rankas tušu.

o štai ir sekmadienis - paskutinė samadevos festivalio diena. mes dar nežinome kada ir ar vyks mūsų pasirodymas ir einame pašokti Gurdžijevo šokių. tai itin dėmesį užimantys judesiai, nes reikia pagal ritmą atlikti tam tikrus judesius. tad mes ten visi susikaupę skaičiuojame, lankstomės, kilnojame rankas kai staiga kažkas sušunka STOP!!! visi sustingsta ir nežino ką daryti žiūrėdami į tą rėksnį. o tai pasirodo pats tas bodhisatva, kuris įkūrė samadevos universitetą ir išmokė mokytojus visų tų šventų dalykų - Idris Lahore. po pauzelės jis pasakė pamokos mokytojui: 'paaiškink jiems ką reiškia kai STOP sako šokio meistras'. ir išėjo. pamoka tęsėsi lyg nieur nieko ir jau pabaigoje viena moteriškė neiškentusi paklausė: 'na, tai ką tas STOP reiškia?' mokytojas atsakė: 'kai Gurdžijevas mokė šių judesių, kartais taip netikėtai užklupdavo mokinius sušukdamas STOP. tai reiškė, kad ir ką jie bebūtų darą, turėdavo stabtelėti ir pajausti tą akimirką, suvokti kas tuomet vyksta'.

po gardžių pietų - pramogos. oras saulėtas, šiltas, visi šypso ir laukia festivalio uždaromojo renginio. tai yra muzikinis spektaklis, kurio siužeto neperpratau, bet turinys buvo sodrus: ir šokėjos su balionais, klounas raudona nosimi, aikido su kardais, šokiai, dainos. tiesą sakant, į tą reikalą turėjome kažkaip įsipaišyti ir mes. buvo bandymas parodyti mūsų 'viskas aišku' prieš spektaklį, bet tą laiką skyrė baltarusiams, tuomet paskutinė viltis - po spektaklio. ir štai, spektaklis baigėsi, visi džiaugiasi gražia festivalio baigtimi, bet ne (šioje vietoje visai tinka kelionės metu gimusi Sigitos ir Andrėjaus dainelė), dar ne pabaiga. mes susikaupiam ir einam į kioską (tai festivalio vaidinimų vieta). ten mums viskas įvyksta kone akimirksniu: kažkas nuslysta, kažkas stukteli koja per veidą ir performansas baigiasi. mes lenkiamės, publika ploja. misija įvykdyta.

atsisveikindami su prancūzija norime aplankyti vienuolyną. jis kažkur netoli, tad išvingiuojame miškais ir šiaip ne taip jį randame. gal kažkada tai buvo šventa rimtimi persmelkta vieta, o dabar - turistų lankoma graži vieta, kurioje randame visokių įdomybių. su Julios Andrėjum sutariam atsisveikinti ten kur ir susitikom, tad iš vienuolyno leidžiamės (nes jis gana aukštai)...


veiksmas vokietijos miesteliuose II

... vėl į krasnūchą. tiesą sakant, keleliai prancūzijos kalvose tokie vingiuoti (o Andrėjus nemėgsta važiuoti lėčiau šimto), kad kartais šioks toks nemalonus gumulas kyla gerkle. ir reikėjo jį išvaikščioti, o gal tiesiog nugrimzdo į užmarštį kai mes pamatėme ilganosius gražuolius. prie jų kiek užsibuvome ir matėme kaip jie: žaidžia, ėda, vaikšto, užsimeta straubliu ant savęs smėlį, šika, myža, glaustosi, yra prausiami. nematėm tik kaip dauginasi ir miega. bet nenorėk, žmogau, visko iškart. pradžiai ir tiek per akis. juk tai laukinė gamta realiu laiku, o ne sumontuota tv laida su atrinktu turiniu.

mes iki vakaro turėjome laiko pasišlaistyti gatvelėmis. nors ir buvome užklupti lietučio, aplankėme parką, kelias vieteles, merginos pasisukiojo muzikos garsuose, o saulelei besiritant už horizonto mes jau buvome turko ir lenkės draugijoje, pasakojomės savaitgalio įspūdžius. jie per savaitgalį įsigijo aukštą stalą Olai, kad ji galėtų prie jo dirbti stovėdama.


epilogas

paskutinė diena užsienyje buvo gana rami - atsisveikinę su Fahriu ir Ola, pasivaikščiojome po apylinkes, sėdome į vis dar baltą automobilį ir štai lyg niekur nieko mes jau oro uoste. tada štai jau ore. lėktuve mums pasisekė atsisėsti vietose kur yra daugiau vietos (kur avarijos atveju yra durys, pro kurias iššoktum ant sparnų), tad galėjom ištiesti arba atsainiai sukryžiuoti kojas.

vilnius pasitiko netikėta šiluma, o Nina murkimu.

ačiū elementams už smagią išvyką!

bombibom

labas

su kuo tau asocijuojasi bombibom? su turkais? su vokiečiais? su lietuviais? o gal su šiuo produktu:

ne šiaip sau turkai sukūrė tokį skambų pavadinimą savo kramtoškei. gal todėl, kad ji smarkiai pokšteli išpūtus burbulą? gal turkai mėgsta skambius pokštus? palikime atsakymus netolimai ateičiai.

---

štai mes patogiai įsitaisę autobuse judame berlyno link. kalėdos praeity, o naujieji - rytoj. aplinkui šurmuliuoja daugiakalbė liaudis - kas rusiškai, kas angliškai, o gal ir armėniškai pasišnekučiuoja. ir lietuvių netrūksta. artėjant lenkijos link, tai vienas tai kitas keleivis nueina paklibinti tualeto durelių ir grįžta į savo vietą. nueinu pas vairuotoją pasiteirauti kaip reikaliukai. pokalbis buvo maždaug toks:

– people want to use toilet

– niepracuje

– when will we stop?

– za sto kilometrow w Augustowie

– in an hour?

– godzina

žmonės nusiramina, kad už valandėlės galės ištuštinti užpakalius. bet laimė nusišypso anksčiau. autobusą sustabdo policija. išlipa keleivis. jį areštuoja. tada įlipa policininkai ir klausinėja kur jo lagaminėlis. jis su savimi teturėjo maišelį su mandarinu, tad policija liko nieko nepešusi. paaiškėjo, kad tas keleivis skambino į policiją ir pranešė, kad vežasi autobuse bombą. pareigūnai privalo patikrinti ar tai tiesa ir palydi autobusą į artimiausią degalinę. ten visi išlipa ir turi stumti laiką kol atvyks aras su šunimi užuodžiančiu bombas. degalinės darbuotojos džiaugiasi netikėtu klientų antplūdžiu, bet kai sužino, kad degalinės teritorijoje bomba, ima drebėti ir sako, kad autobusas pastatytas ant požeminės degalų saugyklos. jei sprogs, tai viskas 2 km spinduliu išlėks į orą, nes kaiminystėje bičiuliaujasi dar pora degalinių. keleiviai ramūs, nes matė tą sprogdintoją ir vadina jį psixu ir narkomanu (skiriu jam šią dainą). visi gana linksmai šlamščia sumuštinius ir šnekučiuojasi. mus nugabena į kalvarijų kultūros namus, vaišina arbata, surašo duomenis. tada lenkas su savo autobusu lieka prie degalinės, o visi kiti susimeta daiktus į kitą autobusą, kuris visus nuveža ten kur reikia.

visas tas bombos reikalas lietuvoje užlaikė autobusą. mes porą valandų vėlavome ir atvykome kaip tik tuo metu kai Julija mus galėjo pasitikti. nuvykome į jos ir boyfriendo apartamentus, kurie man iškart patiko. šviesūs, su balkonėliu. ir mes iškart puolėme į parduotuvę. juk nauji metai! julija perka tik ekologišką maistą, tad neatsilikome ir mes. paėmėm sūrio, miuslio ir dar kažko. pakeliui į namus užėjome pavalgyti gardžių picų. kepėjas man labai priminė šį aktorių.

vakare - balius ir saliutai. nutarėm eiti pažiūrėti saliutų į šalia esančią aikštę. štai tada ir išlindo turkų yla iš maišo. daugelis neterliojo su saliutais, o tiesiog mėtė garsiai sprogstančias bombeles. visa ta garso fiesta labai mus baugino, bet sukandę dantis nuėjome prie aikštės ir pasitikome naujuosius žvelgdami į skystas saliutų švieseles. tada lyg per minų lauką gryžome namo pakeliui radę ir su savimi parsinešę išgyvenimo simbolį - eglutę.

porą dienų berlynas buvo nuklotas fejerverkų skeletais, tad eidami galėjom spardyti juos į kairę ir dešinę. šiek tiek bastėmės po miestą, fotografavomės, žiūrėjom lauko kiną, lankėme kavines, ir net vykome į potsdamą. tai toks dekoratyvinis miestas. kaip trakai, tik su malūnu ir rusiška kavine.

rytai būdavo ypatingai sveiki: geriam vaisių kokteilį, tada dervišų jogos sesija. o tada jau dienos vargai ir džiaugsmai. kartą Sigitai pasisekė gauti masažo sesiją, o vieną vakarą pasidarėme konsteliacijų sesiją. tai yra santykių aiškinimasis per kitus žmones. tarkim, noriu pasiaiškinti su žmona santykius, bet su ja pačia man kažkaip nepavyksta. tada paimu kitus du žmones ir vienas jų vaidina mane, o kitas žmoną. žiūriu ką jie veikia ir man tampa viskas aišku. aišku?

vieną dieną mums pasisekė pasvaikščioti. tiesiog ėjome kapinių ieškoti. einam einam, einam einam, vaikštom parku - medžiai, pievos. gražus didelis parkas, o kapinių vis nėra. radome net mini zoo, net lenkų bažnyčią. o kur bažnyčia, ten, žiūrėk, ir vienas kitas kapelis. saulė švietė, ramybė ir tyla smelkėsi į mūsų lasteles ir galbūt būtų gražiau šnibždėtis ar tik tylėti, bet tyla buvo retkarčiais sudrumsčiama. pvz., kai pamatėme besikapstančią bobulytę ir šalia jos striksinčią voverytę. kol taikiausi fotografuoti, bobulytė tikriausiai pasakojo, kad jos čia vis susitinka, prisijaukino viena kitą, jau kone draugės ir visa kita, bet mes vokiškai nesupratome ir atsimojavę pasukome savo keliu.

o vieną vakarą Julija mus nusivežė į kontaktinės improvizacijos džemą. į pilį. ten labai gera. visi tokie kind of friendly, peaceful, joyful ir happiness around. visai kaip ir pas mus!

o eurai jau pas mus! visai kaip pas juos.

ramybės uostas II

sako, kad yra vietos, kurios traukia. kai kuriuos traukia kalnai, salos, tėvynė. sumuštinį prie grindų traukia sviestas, o mus - ramybės uostas.

judinomės į jo pusę ne kartą, ne du. Marija vis nupūsdavo dulkes nuo šios temos, bet vasara mus glemžėsi visokioms veikloms, atitolinančioms uostą iki kol ruduo pasibels savo gilėmis, lapais ir lietumi.

ir štai jau rugsėjo antra pusė, jau tuoj net spalis, sirenos, kino festivaliai, o uostas pūpso lyg apleistas (mūsų). bet ne amžiams jis toks, nes mes sugrįžom! vėl!

bet ne visi, nes paskutinę sekundę Aivaras dingo kaip į vandenį su galimybe susisiekti. iššniukštinėję sutartą susitikimo vietą it musę kandę trinktelėjome dureles (prieš tai išbaladoję jo namų duris ir prižadinę susirietusį kaimyną) ir pajudėjome Ignalinos link.

pakeliui nuotykių ir nesąmonių sėkmingai išvengėme, nors Marija bijojo, kad policija jos neužpultų su klausimu: „o kur technikinis lipdukas, a?“

dienai ritantis į antrą pusę, mes riedėjome vis artyn to uosto. gal ir vystėme kokias temas, nepamenu. kažkurią minutę net akys sulipo. feisbuke atsirado Aivaras, bet mūsų pėdos jau buvo ataušusios, degalinė nusiaubta, maxima irgi. bet juk obuolių nebūna per daug. ypač laukinių, tad Vanda su Marija puolė obelį, kurią atsiminė iš praeitų metų derliaus. jos vaisiai tikrai gardūs.

vienišas uostas pasitiko mus savo persmelkta ramybe ir be judesio. baksnojome pirštais neišsirinkdami prie kurio namuko prisišvartuoti. ir tada atėjo sargas. sako: „ai, tai bet kurį galit. va antrą, jame televizorius veikia“. tą ir paėmėm. sargas tai buvo angeliško paslaugumo. vis kartojo, kad jei trūks malkų, tai dar atveš.

nežinojau apie galimybes pirčiai ir nepasiėmiau priemonių, bet pasirodo, kad ji ten kažkur stūkso. tad kone pirmas klausimas sargui buvo ar galima pakurt pirtį. ir, pasirodo, galima. ir, pasirodo, be papildomo mokesčio. ar gali būti smagiau? juk jau ne vasara, pats laikas atidaryti pirčių sezoną. ir štai - atidarymas bus ramybės uoste.

kol sargas kūrė pirtį, aš skėliau ugnį prie namų. Vanda įsisuko į varškės sūrį. tiksliau, ėmė jį ruošti kepimui. Marija žvalgėsi kaip čia jai įpulti į mišką grybų. Aivaro nėra. jis tikrai būtų puolęs kartu. kita pagunda - pulti į valtį, bet nusilpusiam Marijos kūneliui nepavyko įstumti tos geldos į vandenį. pasakyčiau, kad reikia daugiau košės valgyti, bet jau žinau ką atsakys. ką nors maždaug - aš ir taip daug valgau, vis persivalgau, vis daug daug visko, labai.

pamatę visą maisto gausą, nusprendėme kaip nors ją paskirstyti. sūris liko rytojui, o šiandienai kukurūzų burbuolės ir daržovių šašlai. bet jau tų burbuolių gardumas! net Marija sugraužė.

na ir jau visai jau taip sutemus, kai pilvų jau (ačiū dievui) buvo nebematyti, pirtis įkaito iki maksimumo. galima paminėti, kad būtų pakakę ir mažiau tos kaitros, bet nevarykime dievo į medį: buvo ir ežero vėsa su dainuojančia kompanija kitame krante, ir medinis kaušas įmerktas į medinį kibirą, ir beržinės vantos, kuriomis užšiukšlinome visus gultus, ir graži naktis, ir ramybė nuo poilsiaujančių kaimynų (nes jų nebuvo).

po pirties atėjo metas rimtesnėms temos prie taurelės ir dūmo. Vanda net savo gražų fužerą išsitraukė ir... įniko tvarkytis webfotogalerijų, palikdama temas raškyti Marijai ir man. o mums kas rūpi? žmonių kančios ir džiaugsmai, nušvitę, iliuzijos ir tiesa. taip sakant, begalinės temos, kuriose galima paskęsti kaip kokiame alkoholizmo liūne arba mele ar kokiam Nemune.

bet atėjo metas ir bulvėms. jos buvo drąsiai sukištos į žarijas ir tenka pripažinti, kad kiek per ilgam. bet prieš miegą daug valgyti juk nesveika, tad daug ir nevalgėm. į sapnų karailją mus palydėjo detektyvas 'senis', besisukiojantis su savo vokiečių kalba tame išgirtame televizoriuje, kurio ekranas ne kažin kiek didesnis už Vandos telefoną.

ir štai jau rytas. be mankštų, be nieko. iškart prie ugnies. malkelės traška laižomos ugnies liežuvių. malonus garsas, šiluma ir artėjantys pietūs. ar pusryčiai? kaip ten bebūtų, sūris folijoje ir bulvės folijoje (o Vandai dar ir žuvys folijoje), pasimaudžiusios malkų vonioje, nugarmėjo į mūsų pilvus. ten pat nugarmėjo ir visokios arbatos, kavos, šokoladai ir nepabostantys daržovių šašlai.

ėmė barbenti lietūs, dangus niaukėsi. pabarbenę į pilvus, ėmėme žvalgytis į namų pusę. panašu, kad svarbiausius dalykus šiemet čia jau atlikome. grybai ir valtis palauks kitų metų. tad atsimojavome su sargu ir minutė po minutės, metras po metro nutolome nuo gražaus, mielo, savo ramybės uosto...

mėgstamiausia sekta so far

taip jau gyvenime susiklosto įvykiai, kad imi ir atsiduri kažkur, kur kartais gali ir nežinoti ar tuo dalyku gerai pasigirti ar geriau, kad tai liktų uždaryta į paslapčių skrynutę, į kurią neprisikrapštytų tie kam kraujas stingsta nuo visokių šio laikmečio 'ligų'. o kadangi mano akyse pasaulis vis laisvėja ir viešėja, tad nebegaliu ir aš nutylėti dalykų, kurie su manimi šiomis dienomis vyksta ir privalau tai išpasakoti savo kelionių dienoraščiui.

yra toks dalykas kaip kontaktinė improvizacija. nežinančiam kas tai yra, čia galėtų būti pirma pažintis. aš susipažinau metų pradžioje (kaip sakoma) pamilau ir reguliariai vaikštau į pasimatymus. nesitikėjau, kad dar vasarai neįsibėgėjus vyksiu į kažkokį seminarą kažkokioje latvijoje. o va taip ir nutiko...

... ir štai paskutiniai pietūs prieš kelionę. Sigita ir Rūta baliavoja ant mano kambario grindų, patiekalai tykšta ant grindų, į burnas. skamba čepsulys, traška maistas žanduose. pilnus pilvus kartu su mano daiktais išsinešame ir sukrauname į mažučiuką Sigitos mamos automobiliuką ir spaudžiam pedalą ukmergės link. žinom, kad reikia pasipildyti benzino baką, bet kadangi norime sutaupyti, tai į pirmą pasitaikiusią degalinę nesukam. na ir kai jau degalų lemputė ima mirksėti susizgrimbame esantys plente. nervingai sukikename ir tikimės stebuklo dėka nuvažiuoti iki ukmergės, nes ten tai juk yra degalinė. bet mus stebuklingai išgelbėja širvintos. ten ir kuras beveik už dyką, tad pripylę pilną automobilį benzino ir suploję rankomis paspaudėme pedalą visu smarkumu.

nors šiek tiek vėlavome, mus pasitiko draugiškai nusiteikusių žmogučių būrelis. ir kadangi vėluojančių buvo daugiau, mums neliko nieko kito kaip tik pasistatyti pilį, kurioje ilsėsis mūsų išvarginti kūnai. kaip pastebėjome, geriausia vieta buvo užimta, tad ėmėme rinkti kankoriežius nuo ploto šalia kurio įsikūręs mūsų draugužis Aigars Stirna. ta taip vadinama palapinė mus gerokai iškankino, kol supratome, kad galėjome su savimi vežtis drambliuką, kuris tilptų gyventi prieangyje, kol mes išsikėtę voliotumėmės miegojimui skirtoje dalyje. manau, kad tik stebuklo dėka sėkmingai pasistatėme tą taip vadinamą palapinę, nes jau buvau praradęs viltį matydamas kaip tiesiog bergždžiai stumdome ir vartome didelius medžiagos gabalus, jungiame dalis, kurios akivaizdžiai nesusijungia. na, bet rūmas stovi, liaudis laiminga.

jau temstant visi iškulniavome į pajūrį ir po trumpo saulės išlydėjimo ritualo visi šiek tiek pasijudino, apšilo ir įsižiebė šypsenas. pratęsimas vyko viduje (namuke, kuriame daugelis gyveno, kuriame vyko kai kurie užsiėmimai, valgiai, higienos procedūros). aš buvau nepersirengęs į laisvesnius drabužius, tad nusiteikimo vartytis neturėjau. ėmiau žaisti fotoaparatu ir tenka pripažinti, kad daugiau jo į rankas nepaėmiau, kad mano šios kelionės fotobiblioteka yra gana kukli (bet jau papildyta kitų dalyvių fotomis).

na ir taip man bežaidžiant tuo aparatu, pajaučiau kažkokį švelnų padarėlį prie kojų. ten buvo Kate. na, galvoju, 'bala nematė - kas bus tas' ir puoliau su ja į improvizacijos verpetą. nebepamenu kuo viskas baigėsi, bet prieš užmigdami savo rūmuose dar ilgai pliurpėme. ir neišsimiegojome. tas miegojimas gamtoje - naktį varlės kurkia, nespėjus išaušti - paukščiai rėkia. žodžiu, kitą dieną sunkiai keliamės į rytinę mankštelę.

detalių nepasakojant, dienos grafikas toks: rytinė mankštelė, pusrytukas, meistro pamoka, pietukas, bodyworkas (pasiglostinėjimas, panašus į masažą), kokia nors kūrybinė praktika, vakarienukas, jam'as (visi surirenka į salytę priešnaktinei orgijai (kontaktinės improvizacijos šokiai)).

pagrindinis festivalio svečias buvo Ady. atvyko iš izraėlio pasidalinti savo talentais. nuo pirmo vakaro tarp lietuvių vadinau jį dievu, nes iš judesių matyti, kad meistrų meistras. visos jo pamokos buvo įdomios (o ir apskritai kas vyko festivalyje, kurį vadinu seminaru, buvo įdomu). buvo du estai. vienas jų atvyko tik paskutinei dienai. dar autralas, kuris gyvena Rygoje. visi kiti - broliai ir sesės latviešai.

vieną popietę vyko judesio atsižvelgiant į aplinką užsiėmimas. jį vedė latvė Lilija. pasiskirstėme grupelėmis ir improvizavome tam tikrose vietose pastate ir lauke. iš esmės, vaidyba buvo nereikalinga - reikėjo tiesiog kažaip judėti, kažką daryti pasiliaujant nuojauta, nekuriant, negalvojant kokio nors siužeto. žiūrovas pats visada kažką susikuria, pamato.

kitą popietę vyko kitos latvės (Kate) žaidimas su judesiu pasitelkiant į pagalbą vaizdo kameras. vėlgi, grupelės susiranda erdvę ir eksperimentuoja joje su judesiu, jį užfiksuoja. vėliau visi žiūrėjome. oi, kiek juoko buvo. panašiai kaip per vieną bodywork'ą, kur man likimas į porą pametėjo svečią iš australijos Enlai. su juo jau buvau susitikęs vilniuje vasarį vykusiame seminare ir pasidžiaugiau jo sąmojais.

festivalio metu vyko toks žaidimukas: išsitraukėme vieni kitų vardus, kad taptumėm slaptais draugais. tas slaptas draugas turėjo visaip gerinti gyvenimą ir maniškis mane visaip kaip gyrė man perduodamuose rašteliuose ir plakatuose. mačiau, kad kiti gavo saldumynų, gėlių, masažų, dainų. aš buvau kiek šykštus draugas - šiaip ne taip sukurpiau eilėraštį apie vienuolę voverę bei prieš išvykstant namo sudainavau indiškos maldos trieilį. manau, kad savo begaliniu draugiškumu nensutebinau nei savęs nei pasaulio.

atsisveikinimui įvyko šiokia tokia fiesta/šėlsmas. susirinkome į pajūrį taip vadinamam paskutiniam gulbės giesmės šokiui ir netrukus pastebėjome, kad jis neperlabiausiai vyksta. gal tinguliukas įsimetė, kad kelių dienų nuovargis, bet užpakaliai judėjo vangiai ir ilgainiui aprimo. tuomet kažkas ėmėsi juos gaivinti tempdamas į jūrą. į tą gaivų sūrų skystymėlį, kuris plačiau atmerkė akeles ir iššiepė lūpeles.

po visko visko, susipakavę ir atsiglėbesčiavę pasukome namų link, už savęs palikdami nemenkus širdžių gabalus, išsiveždami sodrius kelių dienų įspūdžius. be jų dar vežėmės dalį naujo garderobo. Ady atsivežė indiškų drabužėlių, kuriuos visi graibstėm ir matavomės. kadangi festivalio rengėjai siūlė atspausdinti renginio ženkliuką, tai naują drabužį iš karto ir papuošiau. tikiuosi, ilgam atminimui.

kątiktai kątiktai iš Katkin rajon...

sveikos moterys ir merginos... - ši ir kitos jutūbo dievuko frazės džiugino mus kelis vakarus (iš eilės!) tą atostogų savaitę Glasge. Glasgas tai toks miestas škotijoje, kurioje viskas perkama ir parduodama už svarus ir penius. ir kiek aš tų penių ten palikau...


vieną vasaros vakarą Aurelijus pakvietė Vandą ir mane išgert ko nors karšto į kavinę. tuomet buvo šilta, Vilnius dar buvo ganėtinai gyvas miestas net tamsiu vėlyvu metu. šiek tiek kukliai pasėdėjus, persimetus žodeliu apie Lenkiją ir Lietuvą, Aurelijus ne juokais pakvietė mus į svečius. mes suplojom rankom ir atsisveikinom - iki greito.

vėliau (po daugelio dienų) Aurelijus ne juokais priminė, kad yra palankūs rainiero skrydžiai ir tuomet viskas vyko gana greitai: bac bac - pasižiūrim kas ten kada, pasitariam, čiaukšt piaukšt ir bilietai užsakyti. štai keli palankūs momentai: taip jau sutapo, kad Aurelijus kelioms dienoms atvyko į LT ir kaip tik tuo metu kai skrido atgal, mes su Vanda įpuolėm į tą patį lėktuvą; ne paslaptis, kad skrydžius į Edinburgą iš Kauno nuo lapkričio rainieras nutraukia, tad mes dar kaip ir spėjome jais pasinaudoti su visokiomis nuolaidomis; kadangi šildymo sezonas pas mus prasideda pirmomis pensininkų sušalimo mirtimis, tad (bent jau man) buvo gera proga ištrūkti į šiltus saulėtus kraštus, kur visur žalia, kur gatvėse žmonės vaikšto pasidabinę marškinėliais trumpomis rankovėmis.


ir štai, patį pirmą vakarą mes įsiliejom į Glasgo gyvenimą aplankydami Nekropolį. tai visokių senovės ponų masonų kapai kone vidury miesto. slampinėjom tarp antkapių, žioplinėjom, pleškinom fotojuosteles, ir vienu metu su Vanda pastebėjom, kad šalia nebėra nei Aurelijaus, nei jo Ingos, nei jų sūnaus. vėliau paaiškėjo, kad kol Vanda rodė pirštu į antkapį, tas sūnus puolė savo reikalais ir tėveliai nuskubėjo jam įkandin.

kitą dieną lankėme modernaus meno galeriją, kuri man tapo pagrindiniu orientyru mieste, nes nuo šalia jo esančios stotelės dažniausiai važiavau namo. ant šalia galerijos esančios Velingtono kunigaikščio skulptūros galvos dažnai būna užmautas eismo kūgis (kartais juo būna papuošta ir arklio galva). tas papuošimas yra lyg nesibaigiantis miestiečių pokštas, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį.

šeštadienį - piknikas prie ežero, kuris driekiasi kalnų papėdėje. bevažiuodami prisiminėme Lochneso pabaisą, bet ji mūsų nepasitiko, tad su Gabrieliumi užlipome ant ergonomiško laipiojimui medžio pasidairyti kurgi ji. jai matyt tuo metu buvo pietų miegas ar kokia skubi išvyka po apylinkes. krantas man patiko savo žalia spalvų palete, akmenukais, akmenimis ir ąžuolais, kuriuose galima kaip katinui įsirangyti tarp šakų.

belaukiančius tos pabaisos, mus lankė visokie kudloti praeiviai ir vienas jų nušvilpė dešrą, bet mes nenusiminėme ir patraukėme asfaltuotu pakrantės ruožu pasimėgauti gamtos didybe. iš kairės driekėsi ežeras su savo šviesiai žalia palete, iš dešinės - uolėtas miškas su tamsesne palete. mus lenkiantys dviratininkai šypsojo plačiomis burnomis kaip ir tie kudloti praeiviai. grįžę namo prisikepėme bulvynių blynų ir privalgėme sočiai kaip tas kudlotas dešros mėgėjas.

sekmadienį Aurelijus mus palydėjo į turgų pačiupinėti visokio antikvaro, bet nei Vandos, nei manęs tas antikvaras per daug nepakerėjo, tad mes kiek pavaikščioję nutarėme aplankyti parką kažkur miesto vakarinėje dalyje. tokia pagyvenusi škotų pora pusiau suprantamai, bet labai gyvai papasakojo kuriais autikais mums ten nuvykti ir mes ten be vargo nusigavome, nes Vandos intuicija nemeluoja sakydama kur reikia išlipti.

nusileidę po tiltu, papuolėme į gražiai apaugusį takelį, vedantį į botanikos sodus. medžių arkos, siauri tilteliai, takeliai, šuneliai, kriokliukai, paukščiukai ir štai mes žengiame į vidų, į tą lapiją, tą augalijos karaliją. išsirinkome kas prie kokio augalo nori nusifotografuoti ir mane priglaudusio medžio pavadinimas buvo silver dragon. Vandai patiko lietutis. kadangi oranžerija tirštai apsodinta visokiomis žolytėmis, neatsispyriau pagundai iškadruoti atminčiai keletą lopinėlių.

šiaip jau, į tuos parkus vykome susitikti su voverėmis ir nešėmės kepalą vaišių, tad iš botanikos sodų nužingsniavome keleliu, kuris Vandą nuvedė pas gražius ratuotus ponus ir ji stabtelėjo pasišypsoti jų draugijoje. voverės atrodė užsiėmusios savo reikalais, tad tik kartas nuo karto prašoliuodavo netoliese, bet į vaišes nekreipė dėmesio. apimtas nevilties, ėmiau draskyti vaišes ir barstyti į visas puses ir į šį desperatišką veiksmą atsiliepė keletas draugužių, kurių pilvai gurgia amžinai. parkas mus išlydėjo klasikiniu piešiniu ir mes džiugiai patraukėme į Katkin rajon, kur Vanda pagamino kišą. buvo reto gardumo puota.

kitą dieną dangus šiek tiek prakiuro, bet lietuviui lietus yra lyg balzamas, tad šiek tiek juo pasidengę įsliūkinome į tokio pono Burrelio muziejų. tas ponas buvo didis kolekcionierius ir per gyvenimą prikaupė visokio gero - senovinių audinių, drabužių, indų, šarvų, baldų, piešinių, skulptūrų, vitražų, tapybos darbų ir sutiko visa tai padovanoti miestui, jei bus pastatytas muziejus švariausoje jo vietoje. ir štai, jau ne pirmą dieną žmonės plūsta į tą tyrą vietą pakirsti meno traukos. plūdome ir mes.

po muziejaus aš su Vanda atsidūriau miesto širdy, kur pajutome parduotuvės trauką, nes Vandai reikėjo šalikiuko, o man nežinia ko. nusiaubus dviejų aukštų pastatą, pilvų trauka mus nuvedė į makdonaldą. gal net ten, bevartant burnoje gardų kąsnį, Vandai gimė mintis pagaminti cannellonius. tai tokie makaronų vamzdeliai, prikimšti arba mėsa arba varške su sūriu ir daržovėmis. grįžę kimšom tuos makaronus, kišom į pečių, o vėliau į pilvus ir jie dainavo padėkos dainas, kurioms skambant pažiūrėjome serbišką filmą paradas. tai filmas apie pirmą seksualinių mažumų paradą serbijoje ir kaip liūdnai jis įvyko. vis tik filmas buvo gana linksmas kaip ir kitas filmas, kurį žiūrėjome kitą vakarą - apie škotų kalinius, kurie dirbo viešuosius darbus ir įsisuko į viskio degustavimo reikalus, o vėliau iš to net susikrovė daug gražaus pinigo. dar kitas filmas kitą vakarą buvo apie apakusią mongolų vadų mamą ir kaip rusų šventikas ją nesėkmingai gydė ir turėjo skaudžių pasekmių, bet vėliau buvo pagerbtas. dar žiūrėjome filmą food inc - apie maisto reikalus, kurie nebūtinai tokie skanūs, kokie gali atrodyti.

antradienio rytą su Vanda buvome vieni namie ir svarstėme kaip turiningai praleisti dieną. papusryčiavome, pažiūrėjome jutūbe talentus ir išsirinkome žemėlapyje parką su prūdais - keliausime į springburnos parką! Vanda parašė Ingai šią žinią ir gavo atsakymą, kad tas parkas nevertas dėmesio ir ji mus nugabens į vertąjį. mes akimirksniu sutikome ir neužilgo atsidūrėme kitoje oranžerijoje, šalia kurios driekiasi golfo laukai, parkas ir nedidelis zoosodas. tuo metu buvo kaip tik gyvūnėlių šėrimo metas ir tas maitintojas gyvai pasakojo apie visus augintinius, linksmai bendraudamas su būreliu vaikų, kurie sekė nuo gardelio prie narvelio ir uždavinėjo klausimus.

po parko nutarėme nuvykti arčiau miesto centro, pažiūrėti kas ten gero. buvome išalkę kaip žvėrys ir dairėmės makdonaldo, bet įvairovės dėlei aplankėme burgerkingą, o tada nusiaubėme porą parduotuvių. paundlande radome linksmų šikšnosparnių, kuriais labai apsidžiaugė mažasis Gabrielius ir linksmai juos mėtė po namus, trypė ir spardė. buvo smagu.

nuo pirmos dienos manyje kirbėjo mintis įsigyti elektroknygų skaitytuvą. Aurelijus tokį turi ir mes su Vanda iškart įžvelgėme visokius to daikto privalumus. nutarėme į Lietuvą grįžti su tokiomis knygomis po pažastimis ar kišenėse. iki paskutinės viešnagės dienos nebuvo progos nuvykti į parduotuvę, kur tie skaitytuvai laukia mūsų šiltų rankų. ir štai, nuvykome ir pasirodė, kad jie ne tokie jau pigūs kaip norisi mūsų kišenėms. kiek nuliūdę grįžome namo. kaupėsi lietus. Aurelijus su Inga nusprendė išblaškyti mūsų nešypsenas paskutine vakariene - indiškais patiekalais. iki vakarienės dar buvo likęs gabalas laiko, tad su Vanda patraukėme kur akys mato. sėdome į autiką ir nuvažiavome į kilbraido stotį, kurioje pūpso parduotuvių motina, kurioje pilna ikriukų parduotuviukų. beslampinėdami po tuos ikriukus radome ir išsvajotų prietaisų knygoms skaityti. čiupome ir beveik visą vakarą nepaleidome jų iš rankų - maigėm, glostėm ir baksnojom pirštais. ir nors keltis reikėjo ketvirtą ryto, kad spėtumėme nukakti į lėktuvą, dar ir po vidurnakčio tų įrenginių ekranai buvo šilti nuo švelnių lietuviškų rankų...

žmonės kalbėjo, kad su oru Glasge mums pasisekė - buvo gana saulėta, lietus rimčiau prapliupo tik paskutinę viešnagės dieną. namuose buvo šilta ir gera. Rokutis žadėjo, kad grįžęs į Tėvynę įpulsiu į jau šildomus namus, bet dėl kažkokių kartelinių susitarimų taip neįvyko ir teko dienelę palaukti kol išgirdau mielą ausiai čiurlenimą radiatoriuose.