sveikos moterys ir merginos... - ši ir kitos jutūbo dievuko frazės džiugino mus kelis vakarus (iš eilės!) tą atostogų savaitę Glasge. Glasgas tai toks miestas škotijoje, kurioje viskas perkama ir parduodama už svarus ir penius. ir kiek aš tų penių ten palikau...
vieną vasaros vakarą Aurelijus pakvietė Vandą ir mane išgert ko nors karšto į kavinę. tuomet buvo šilta, Vilnius dar buvo ganėtinai gyvas miestas net tamsiu vėlyvu metu. šiek tiek kukliai pasėdėjus, persimetus žodeliu apie Lenkiją ir Lietuvą, Aurelijus ne juokais pakvietė mus į svečius. mes suplojom rankom ir atsisveikinom - iki greito.
vėliau (po daugelio dienų) Aurelijus ne juokais priminė, kad yra palankūs rainiero skrydžiai ir tuomet viskas vyko gana greitai: bac bac - pasižiūrim kas ten kada, pasitariam, čiaukšt piaukšt ir bilietai užsakyti. štai keli palankūs momentai: taip jau sutapo, kad Aurelijus kelioms dienoms atvyko į LT ir kaip tik tuo metu kai skrido atgal, mes su Vanda įpuolėm į tą patį lėktuvą; ne paslaptis, kad skrydžius į Edinburgą iš Kauno nuo lapkričio rainieras nutraukia, tad mes dar kaip ir spėjome jais pasinaudoti su visokiomis nuolaidomis; kadangi šildymo sezonas pas mus prasideda pirmomis pensininkų sušalimo mirtimis, tad (bent jau man) buvo gera proga ištrūkti į šiltus saulėtus kraštus, kur visur žalia, kur gatvėse žmonės vaikšto pasidabinę marškinėliais trumpomis rankovėmis.
ir štai, patį pirmą vakarą mes įsiliejom į Glasgo gyvenimą aplankydami Nekropolį. tai visokių senovės ponų masonų kapai kone vidury miesto. slampinėjom tarp antkapių, žioplinėjom, pleškinom fotojuosteles, ir vienu metu su Vanda pastebėjom, kad šalia nebėra nei Aurelijaus, nei jo Ingos, nei jų sūnaus. vėliau paaiškėjo, kad kol Vanda rodė pirštu į antkapį, tas sūnus puolė savo reikalais ir tėveliai nuskubėjo jam įkandin.
kitą dieną lankėme modernaus meno galeriją, kuri man tapo pagrindiniu orientyru mieste, nes nuo šalia jo esančios stotelės dažniausiai važiavau namo. ant šalia galerijos esančios Velingtono kunigaikščio skulptūros galvos dažnai būna užmautas eismo kūgis (kartais juo būna papuošta ir arklio galva). tas papuošimas yra lyg nesibaigiantis miestiečių pokštas, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį.
šeštadienį - piknikas prie ežero, kuris driekiasi kalnų papėdėje. bevažiuodami prisiminėme Lochneso pabaisą, bet ji mūsų nepasitiko, tad su Gabrieliumi užlipome ant ergonomiško laipiojimui medžio pasidairyti kurgi ji. jai matyt tuo metu buvo pietų miegas ar kokia skubi išvyka po apylinkes. krantas man patiko savo žalia spalvų palete, akmenukais, akmenimis ir ąžuolais, kuriuose galima kaip katinui įsirangyti tarp šakų.
belaukiančius tos pabaisos, mus lankė visokie kudloti praeiviai ir vienas jų nušvilpė dešrą, bet mes nenusiminėme ir patraukėme asfaltuotu pakrantės ruožu pasimėgauti gamtos didybe. iš kairės driekėsi ežeras su savo šviesiai žalia palete, iš dešinės - uolėtas miškas su tamsesne palete. mus lenkiantys dviratininkai šypsojo plačiomis burnomis kaip ir tie kudloti praeiviai. grįžę namo prisikepėme bulvynių blynų ir privalgėme sočiai kaip tas kudlotas dešros mėgėjas.
sekmadienį Aurelijus mus palydėjo į turgų pačiupinėti visokio antikvaro, bet nei Vandos, nei manęs tas antikvaras per daug nepakerėjo, tad mes kiek pavaikščioję nutarėme aplankyti parką kažkur miesto vakarinėje dalyje. tokia pagyvenusi škotų pora pusiau suprantamai, bet labai gyvai papasakojo kuriais autikais mums ten nuvykti ir mes ten be vargo nusigavome, nes Vandos intuicija nemeluoja sakydama kur reikia išlipti.
nusileidę po tiltu, papuolėme į gražiai apaugusį takelį, vedantį į botanikos sodus. medžių arkos, siauri tilteliai, takeliai, šuneliai, kriokliukai, paukščiukai ir štai mes žengiame į vidų, į tą lapiją, tą augalijos karaliją. išsirinkome kas prie kokio augalo nori nusifotografuoti ir mane priglaudusio medžio pavadinimas buvo silver dragon. Vandai patiko lietutis. kadangi oranžerija tirštai apsodinta visokiomis žolytėmis, neatsispyriau pagundai iškadruoti atminčiai keletą lopinėlių.
šiaip jau, į tuos parkus vykome susitikti su voverėmis ir nešėmės kepalą vaišių, tad iš botanikos sodų nužingsniavome keleliu, kuris Vandą nuvedė pas gražius ratuotus ponus ir ji stabtelėjo pasišypsoti jų draugijoje. voverės atrodė užsiėmusios savo reikalais, tad tik kartas nuo karto prašoliuodavo netoliese, bet į vaišes nekreipė dėmesio. apimtas nevilties, ėmiau draskyti vaišes ir barstyti į visas puses ir į šį desperatišką veiksmą atsiliepė keletas draugužių, kurių pilvai gurgia amžinai. parkas mus išlydėjo klasikiniu piešiniu ir mes džiugiai patraukėme į Katkin rajon, kur Vanda pagamino kišą. buvo reto gardumo puota.
kitą dieną dangus šiek tiek prakiuro, bet lietuviui lietus yra lyg balzamas, tad šiek tiek juo pasidengę įsliūkinome į tokio pono Burrelio muziejų. tas ponas buvo didis kolekcionierius ir per gyvenimą prikaupė visokio gero - senovinių audinių, drabužių, indų, šarvų, baldų, piešinių, skulptūrų, vitražų, tapybos darbų ir sutiko visa tai padovanoti miestui, jei bus pastatytas muziejus švariausoje jo vietoje. ir štai, jau ne pirmą dieną žmonės plūsta į tą tyrą vietą pakirsti meno traukos. plūdome ir mes.
po muziejaus aš su Vanda atsidūriau miesto širdy, kur pajutome parduotuvės trauką, nes Vandai reikėjo šalikiuko, o man nežinia ko. nusiaubus dviejų aukštų pastatą, pilvų trauka mus nuvedė į makdonaldą. gal net ten, bevartant burnoje gardų kąsnį, Vandai gimė mintis pagaminti cannellonius. tai tokie makaronų vamzdeliai, prikimšti arba mėsa arba varške su sūriu ir daržovėmis. grįžę kimšom tuos makaronus, kišom į pečių, o vėliau į pilvus ir jie dainavo padėkos dainas, kurioms skambant pažiūrėjome serbišką filmą paradas. tai filmas apie pirmą seksualinių mažumų paradą serbijoje ir kaip liūdnai jis įvyko. vis tik filmas buvo gana linksmas kaip ir kitas filmas, kurį žiūrėjome kitą vakarą - apie škotų kalinius, kurie dirbo viešuosius darbus ir įsisuko į viskio degustavimo reikalus, o vėliau iš to net susikrovė daug gražaus pinigo. dar kitas filmas kitą vakarą buvo apie apakusią mongolų vadų mamą ir kaip rusų šventikas ją nesėkmingai gydė ir turėjo skaudžių pasekmių, bet vėliau buvo pagerbtas. dar žiūrėjome filmą food inc - apie maisto reikalus, kurie nebūtinai tokie skanūs, kokie gali atrodyti.
antradienio rytą su Vanda buvome vieni namie ir svarstėme kaip turiningai praleisti dieną. papusryčiavome, pažiūrėjome jutūbe talentus ir išsirinkome žemėlapyje parką su prūdais - keliausime į springburnos parką! Vanda parašė Ingai šią žinią ir gavo atsakymą, kad tas parkas nevertas dėmesio ir ji mus nugabens į vertąjį. mes akimirksniu sutikome ir neužilgo atsidūrėme kitoje oranžerijoje, šalia kurios driekiasi golfo laukai, parkas ir nedidelis zoosodas. tuo metu buvo kaip tik gyvūnėlių šėrimo metas ir tas maitintojas gyvai pasakojo apie visus augintinius, linksmai bendraudamas su būreliu vaikų, kurie sekė nuo gardelio prie narvelio ir uždavinėjo klausimus.
po parko nutarėme nuvykti arčiau miesto centro, pažiūrėti kas ten gero. buvome išalkę kaip žvėrys ir dairėmės makdonaldo, bet įvairovės dėlei aplankėme burgerkingą, o tada nusiaubėme porą parduotuvių. paundlande radome linksmų šikšnosparnių, kuriais labai apsidžiaugė mažasis Gabrielius ir linksmai juos mėtė po namus, trypė ir spardė. buvo smagu.
nuo pirmos dienos manyje kirbėjo mintis įsigyti elektroknygų skaitytuvą. Aurelijus tokį turi ir mes su Vanda iškart įžvelgėme visokius to daikto privalumus. nutarėme į Lietuvą grįžti su tokiomis knygomis po pažastimis ar kišenėse. iki paskutinės viešnagės dienos nebuvo progos nuvykti į parduotuvę, kur tie skaitytuvai laukia mūsų šiltų rankų. ir štai, nuvykome ir pasirodė, kad jie ne tokie jau pigūs kaip norisi mūsų kišenėms. kiek nuliūdę grįžome namo. kaupėsi lietus. Aurelijus su Inga nusprendė išblaškyti mūsų nešypsenas paskutine vakariene - indiškais patiekalais. iki vakarienės dar buvo likęs gabalas laiko, tad su Vanda patraukėme kur akys mato. sėdome į autiką ir nuvažiavome į kilbraido stotį, kurioje pūpso parduotuvių motina, kurioje pilna ikriukų parduotuviukų. beslampinėdami po tuos ikriukus radome ir išsvajotų prietaisų knygoms skaityti. čiupome ir beveik visą vakarą nepaleidome jų iš rankų - maigėm, glostėm ir baksnojom pirštais. ir nors keltis reikėjo ketvirtą ryto, kad spėtumėme nukakti į lėktuvą, dar ir po vidurnakčio tų įrenginių ekranai buvo šilti nuo švelnių lietuviškų rankų...
žmonės kalbėjo, kad su oru Glasge mums pasisekė - buvo gana saulėta, lietus rimčiau prapliupo tik paskutinę viešnagės dieną. namuose buvo šilta ir gera. Rokutis žadėjo, kad grįžęs į Tėvynę įpulsiu į jau šildomus namus, bet dėl kažkokių kartelinių susitarimų taip neįvyko ir teko dienelę palaukti kol išgirdau mielą ausiai čiurlenimą radiatoriuose.
:))
AtsakytiPanaikinti