na štai,
Tokijas pasitinka
saule. lagaminai važinėjasi gumine karusele ir ilgai laukiu savo
kompanjono be kita ko prikišto šokoladais (Vilnius ten, Karūna, Tik Tau
ir kiti). galva lyg ir ūžia, nes 10 valandų skrido didžiuliu greičiu
dideliame aukštyje. ir štai aš esu ateityje, nes čia 6 valandomis vėliau
nei Lietuvoje. kitaip tariant, jei japoniukas valgo rytinį sušį, tai
lietuvis rytinius šlyžikus tik sapnuoja, o jei štai jau kremta, tai
japoniukas jau pietauja ir t.t.
na, bet dar truputį
grįžkim į praeitį... Lietuva verkia
LAAF tuzinui išvykstant į aikido
stažuotę tekančios saulės šalyje. kitaip tariant, išvykstant lijo ir mes
kone rimtais veidais išskridome į Kopenhagą. Jos oro uoste suskambo lyg
prašymas, lyg pasiūlymas: vienam ar dviem keleiviams neskristi būtent
tuo lėktuvu, o pasilikti tame svetingame mieste ir ištaškius 600 eurų
skristi kitą dieną. žinoma, dauguma visa tai leido pro ausis, bet mes su
Valera svarstėme, kad būtų visai smagu pasinaudoti šiuo pasiūlymu, bet
kadangi esame darnios komandos žmonės, tai pusiau linksmai praleidome
tuos eurus pro ausis ir mes.
šiaip jau visko čia nepripasakosi, bet kodėl nepaminėjus
puotos lėktuve
(kuriame nors ir menkas kiekis žmonijos, bet visgi gausus mano akimis
kuo ramiausiai leido sau laiką skaitinėdami, žiūrėdami filmus,
klausydami muzikos ten visokios, žaisdami tetrį, elephant memory ir
pan., miegodami, šnekučiuodami, žodžiu - gyvendami normalų gyvenimą
visas tas valandas, kurios nebuvo tokios varginančios, kokių tikėjausi.
visai net nevarginančios. anaiptol!)? tai - pusryčiai ir pietūs. kažkaip
faina valgyt lėktuve. toks jausmas pusiau lyg piknike. atrodo, nei iš
šio nei iš to, šast tau ant kelių kažkoks maistas pakeliuose. na ir
valgai, žmogau, ir skanu!
kai mes jau puolėme į miestą
su visais savo šokoladais ir kitais daiktais, tai nuvykome pas tokią
raganą. man ji patiko. mes gyvenome jos apartamentuose ir atvykome su ja
pasilabinti, suderinti detales ir susimokėti. tai ji mus gražiai
susisodino kambaryje, pavaišino saldainiais ir pradėjo pasakoti kaip
kastravo savo katinus, kurie aplink šmirinėjo ir glaustėsi. dar apie
pagarbą, pasitikėjimą žmonėmis Japonijoje ir koks gražus ir populiarus
yra japonas baleto šokėjas Lietuvoje. net Irinai (tai -
žmogus-supermenas, kuris viską moka ir žino kas reikalinga tam tikrais
atvejais. pvz. ji pramoko japonų kalbą ir visur kur išsiaiškindavo
reikiamus dalykus, kai tuo tarpu mes arba snūduriuodavome arba
žioplinėdavome nieko neįtardami kai viskuo būdavo pasirūpinama. ji
pasirūpino mūsų reikalais: išvykomis, transporto problemomis (aš gavau
tokią kortelę, su kuria buvau mielai sutinkamas visose traukinių
stotelėse), Hombu dodzio dokumentais, išgyvenimo ir pragyvenimo
informacija.) gana sunkiai sekėsi su ja susišnekėti ir po visų tų įdomių
pasakojimų maloniai atsisveikinę nupėdinom namo.
namai
- šiaip fainas dalykas. gyvenome penkiese trejuose kambariuose: aš su
Audrium, Rasa su Margarita ir Žanas su niekuo. tame pat bute, virš mūsų
gyveno keista porelė: vaikinas, kuris visada šypsojosi ir norėjo
atrodyti mandagus ir jo mergina, kuri visada buvo susiraukusi ir atrodė,
kad nieko nenori. o dar ten kažkur viršuje gyveno juodasis mokytojas
Jon, kuris kartais vakarais nusileisdavo iki virtuvėlės, kurioje mes
gana gyvai lukštendavome kokią nors temą ir paprašydavo mus lukštenti ją
tyliau. tai skambėdavo maždaug taip: keept the volume a bit down,
please. sorry. jis man patiko ir aš išvažiuodamas į Vilnių palikau jam
šokolado plytelę Vilnius (cha cha), nes žinau, kad jam patinka juodas
šokoladas. ir iš vis, šokolado buvau tiek prisivežęs, kad valgėme
kasdien ir dar po dviejų savaičių kažkiek palikau kolegoms, kurie
pasiliko Japonijoje, kai mes jau tepėme slides. tiesa, nežinau kodėl,
bet kažkurią dieną nesusiturėjau nenusipirkęs japoniško šokolado, kurį
parsivežiau į Vilnių ir suvalgiau. skanus toks.
turiu
pripažinti, kad bučiukas nebuvo tvarkingumo etalonu, bet mes buvome ne
tokie jau lepūnėliai, kad dėl to prikąstumėm lūpas. Margarita - tvarkos
žmogus, tad su virtuve beveik susitvarkė. vienintelis dalykas, kurio ji
neįveikė net nebandžiusi buvo šaldytuvas. vos pradarius dureles,
Margaritos nuotaika subjurdavo dviems dienoms, o kadangi mūsų viešnagė
buvo ne tokia jau begalinė, tai ilgainiui šaldiko durelių jau
nebevarstėme. tik paskutinį vakarą Jon jas pravėrė (suparalyžiuodamas
Margaritą) ir mūsų paprašė bent pusę to kas ten yra išmesti ir Žanas
riteriškai nukovė tą smirdantį priešą. bet tai buvo paskutinį mūsų
viešnagės vakarą. iki jo mums pasisekė pasivaikščioti po sakurų parką...
kažkurią popietę buvo nuspręsta pagaliau pasinerti į visą tą sakurų stebuklą, tad po ryto treniruočių puolėme į traukinį ir į
tą parką,
nusodintą sakuromis, kurios kaip tik tomis dienomis žydėjo ir net
byrėjo žiedelių lapeliais, o visi japonai rinkosi tame parke ir tuo
mėgavosi. ir mes paskendome toje japonų jūroje, kuri mus nešė iš vienos
alėjos į kitą, nuo vienų medelynų prie kitų. mes, be jokios abejonės,
pleškinome atminčiai visą tą grožį, kuriam galo nebuvo matyti. ir staiga pamatėme kažkokią grūstį aplink vieną medį. ar jis koks ypatingas?
taip, ant jo tupėjo
du katinai.
visi godžiai juos fotografavo ir filmavo. argi paleisime tokį gardų
kąsnelį iš nagų? vėliau mus užkalbino kažkokios televizijos komanda
ir filmavo. na, bet tai nelabai įdomu...
išaušo ta diena
kai vykome į šventyklas, turgų. ten visur gausu lankytojų. iš to galima
daryti sąžiningą išvadą, kad vietiniai gyventojai mėgsta viešėti savo
šalies lankytinose vietose. tad mes nuvykome į
turgų, kuriame pilna visokių šūdukų ir kurio gale stovi didžiulė
šventykla. priešais ją -
smilkalynė
(gražus daiktas). prie šventyklų galima įsigyti visokių suvenyrų,
fotografuotis ir mes naudojomės ta proga. ja naudojosi ir japonai. man
buvo įdomu, kad jie patys kaip turistai savo šalyje - viską fotografuoja
kaip ir mes.
vieną nelabai gražią dieną vykome į
smirdantį kalną.
buvo kiek apsiniaukę, gal kartkartėmis ir lijo. oras nelepino, bet mes
ir nelepūnėliai, tad šypseną buvo sunku nuplauti nuo mūsų veidų. taigi,
smirdantis kalnas ko gero didžiausią įspūdį man palikęs objektas, nes
buvo lyg ir Velykų metas. o Velykos, kaip žinia, yra šventa šventė.
visgi, koks stebėtinas sutapimas - kai užsikorėme ant to smirdančio
kalno (kelionė gal reikalautų detalių, bet galima tik paminėti, kad
važiavome traukiniu, vėliau tokiu kitu - mini traukiniu, kurį į kalniuką
užtraukia virvele, tada tokiose
kapsulėse
kone skridome iš vienos vietos į kitą), tai pasirodė, kad toje
smirdančioje sieroje, kuri veržiasi iš to kalno, japonai verda
kiaušinius. jie tampa juodi it angliniai. tuos kiaušinius su druska visi
kerta it patrakę net neįsivaizduodami, kad švenčia Velykas. na, kerta
gal ten ne tik šia proga, bet mes ten pataikėme kaip tik ant Kristaus
prisikėlimo ir atšventėme su trenksmu (t.y. daužėme
kiaušinius).
jau nebežinau kada plaukėme
piratų laivu.
gali būti, kad tai buvo visai kita diena ir man tik norisi, kad tai
būtų ta pati kai kirtome juodus kiaušinius ir ta sieros smarvė jau
nebeatrodė tokia nosį riečianti. tą pat vakarą pakliuvome į prašmatnų
viešbutį ir svajojome apie pirtį. kas svajojo labiau apie kepsnius išėjo
į medžioklę, o aš - į pirtį. apie pirtį turėtų būti atskira kalba. yra
prausyklės, kurias aplankius jau galima pulti į saunos kambariuką ir
baseinėlius. kaip supratau, pagrindinis pirties reikalas yra tie
baseinai - įlendi ir verdi. viešbučio pirtis buvo gana maloni (neitin
karšta), o vienas baseinėlis buvo gryname ore. pasimėgavęs švaros
procedūromis net apsiskutau kaklą ir šauniai išmiegojau. tai buvo mano
antras vizitas japoniškoje pirtyje. pirmas vizitas buvo kiek aštresnių
pojūčių mėgėjams...
kažkurį vakarą buvo nuspręsta žūt
būt eiti į pirtį. na, tai mes ir patraukėme, nors buvo jau saulė
nusileidusi ir visi žinojo, kad ryte pusę penkių keltis. protingesni
nuėjo ilsėtis, o mes patraukėme į nuotykių šalį - japonišką pirtį. na,
gal tai tik skamba skambiai. iš tikro ten viskas gana paprasta: ateini,
nusiprausi ir, kaip jau rašyta, puoli į kunkuliuojantį baseiną. tai štai
prieinu aš prie baseino ir žiūriu Audrius stovi įsibridęs, Žanas
plūduriuoja. klausiu Audriaus - tai ko nesėdi? - ir įlipu į baseiną. man
atsakymo ir nebereikia, nes tas karštis pakerta kojas, kad jos net
pajudėti negali. tai ir stovim tokie be ryšio. vėliau, šiaip ne taip,
begalinių pastangų dėka, po milimetrą, sugebėjau pasinardinti į tą
viralą ir stebėjausi kaip tie vyriškiai gali sau ramiausiai turkštis
tokiame karštyje. įraudau kaip saulėlydis ir leisgyvis nusvirduliavau į
vėsų baseinėlį. jausmas buvo įdomus, bet matyt atrodžiau nekaip, nes
daug kas klausė ar man viskas gerai. na, viskas gerai tai ne taip jau
daug kam gali ir būti, bet linkčiojau gana užtikrintai. kitą rytą keltis
buvo, ko gero, sunkiausia.
dabar dar noriu grįžti į
viešbutį - kaip žinia, po pirties visi sumigome, o ryte žvaliai puolėme
pusryčiauti. gyrėme patiekalus, arbatą ir aptarnavimą. aptranavimas
vertas dėmesio, nes atrodo, kad aptarnajantys žmonės yra geriausi
draugai ar bent jau linki tau amžinos laimės. parduotuvės kasoje kartais
aptarnaudavo dvi pardavėjos, o kartą net trys - viena paėmė iš manęs
pasirinktą prekę, pinigus, nusisuko ir vienai draugei padavė pinigus,
kitai prekę. tada iš vienos paėmė supakuotą prekę, iš kitos gražą ir man
viską maloniai atidavė. buvo gražu pažiūrėti. man patiko, kad jie
(japonai) viską mėgsta supakuoti. visus tuos niekučius prie šventyklų
jie sukiša į gražius maišelius, kantriai užlipdo ir atiduoda. atrodo,
kad tai mėgstamiausias jų užsiėmimas.
taigi, po džiugių
pusryčių viešbutyje jau visi nusiteikę keliauti atgal, susirinko savo
kuklius daiktus, laukia kada pasakys viso gero tiems svetingiems
laikiniems namams. atsisveikindamas viešbučio tarnautojas atidavė ir
maišelį su monetomis pranešęs, kad mes palikome juos restorane. taip
gavos, kad ta alkana draugija, kuri prieš pirtį iškeliavo pasistiprinti,
paliko arbatpinigių, o restoranas grąžino juos per viešbutį atgal.
įspūdžio negali nepalikti
milžiniškos šlepetės, kabančios ant sienos, šalia kurios sėdi ir pats jų šeimininkas -
milžiniškas Buda.
jis toks milžinas, kad lankytojai lenda jam į pilvą nesibaigiančia
vorele, o pilvas šiaip jau tuščias ir jame gal švilpautų vėjai, bet
vietoje jų caksi fotoaparatai.
kaip ten bebūtų, oras
tvyrojo pavasariškas ir mus glostė jei ne saulės spinduliukai, tai
lietaus lašuliukai. kartą prasiautė lyg ir audra ar vėtra ir nusėjo
miestą sulaužytais skėčiais. kitą dieną jų lavonėliai mėtėsi kaip
sliekai po lietaus. keletą kartų mus supurtė žemės drebėjimai. tokie
mažuliukai, kad iškart, tą pat sekundę, juos imi ir užmiršti. ir vėl
diena lyg sviestu patepta. keistos buvo žinios iš Lietuvos. Tėvynę klojo
netikėtai grįžusios žiemos patalai. 10 cm. sniego! mes, vaikščiodami
marškinėliuose, laižydami ledus, niekaip negalėjome to suvokti.
kas
liečia valgį, tai japoniukai įsigudrino pasigaminti tikroviškus
pavyzdukus tų patiekalų, kuriuos siūlo išragauti. tie pavyzdukai lyg ir
plastmasiniai, bet jei taip sudėjus pagamintą ir plastmasinį, tai
nežinia ant kurio labiau seilytės varvės. kita vertus, net ir iš
išvaizdaus pavyzdžio ne taip jau lengva nuspėti ko tikėtis. makaronus ir
daržoves dar atpažinti galima, bet visada gali nutikti netikėtumas
paragavus. aš su patiekalais didelių nuotykių neturėjau, bet buvo mėgėjų
paeksperimentuoti ir šioje srityje - neišsemiami klodai.
Tokijas
mus išlydėjo gausiomis ašaromis ir nors kelelis buvo ilgas, liūdėti
nepavyko. ledų formos medžiai lyg ir palingavo savo žaliomis galvomis
kai paskutinįsyk jas nužvelgėme. dundėjome taip ramiai, pusiau linksmai,
be nuotykių. laukdami skrydžio į Vilnių naršėme Kopenhagos oro uostą,
valgėme ledus, žioplinėjom. ir man taip bežingsniuojant pro „laimėk
automobilį“ stendą, draugiškas balsas šūktelėjo: hey, wanna win a car?! -
no, thanks, - atsakiau. - why not? - susidomėjo draugas. - i don't need
it - kantriai paaiškinau. - where are you from? - artimiau susipažinti
panoro nepažįstamasis. - Lithuania - jau nueidamas, paprastai, lyg
atsisveikindamas, jam atsakiau.
gerokai vėliau, jau prie vartų, mūsų kuklų keliautojų ratelį
papildė milžinas, krepšinio legenda - Arvydas. iš pradžių jo nepažinau,
nes jis buvo gana nesportiškai apsirengęs, bet iš karto į akis krito tas
milžiniškumas. „ko tik nepasitaiko“ - šmėkštelėjo man galvoje ir tik
vėliau, išgirdęs jo balsą galutinai apsisprendžiau, kad tai jis, o ne
koks kitas žmogus. ir toliau viskas vyko lyg niekur nieko - nei mes jį
lietėm, nei jis mus ir pasiskirstę kukliame lėktuviuke nukūrėme į
didvyrių žemę, kuri mus pasitiko juoda čigoniška tamsa. bet kai nakties
skraistė nuslinko, pasaulis vėl sumirgėjo sena gera trispalve. taip
keista, kad visi tie slibinai, hieroglifai ir juodi plaukai visai
nebešmėkščioja ir nebestirkso ir visi
atsiminimai apie tekančios saulės šalį yra tokie lyg per sapną...