Nors šiandien dar net nei vidurys mano buvimo Javų kaime (Jyväskylä), bet toks smagus rytas, kad plunksna pati įkrito į ranką ir dalinasi šių dienų įvykiais. Buvo ir linksmas nutikimas su bananu, bet apie jį vėliau. Dabar rekėtų pradėti nuo Lietuvos. Ji – mano Tėvynė. Graži šalis - nuklota laukais, miškais, grybais, ūkininkais ir gražių lietuvaičių plaukais. Kaip jau visiems žinoma, Japonijoje vyksta globalūs sukrėtimai, sukrečiantys ir mus – nutolusius per visą gaublį. Man asmeniškai, tas sukrėtimas gal kiek dvigubas, nes buvo planuotas vizitas į Tokijų dviems savaitėms. Dar vasarą treneris sako taip maždaug: pajiexali v Japoniju? Aš sakau maždaug: xarašo, pajiexali. Ir štai šio lyg ir paprasto pokalbio pasekoje vystėsi didelis planas – pasveikinti Moriteru Uesiba garbaus šešiasdešimtmečio proga, pasigrožėti karpiais, geišomis, Tokiju, Kiotu, vienuolynais, Fudži kalnu, hieroglifais, japonais ir sakuromis, prigirdyti prakaitu Hombu dodzio tatamius ir pasitikti visokius netikėtumus. Iki mums visiems svarbios dienos, kovo vienuoliktos, viskas vyko kaip sviestu patepta. O tada sumuštinis su tuo sviestu dribo ant sudrebintos žemės. Taip gerai sudrebėjo, kad kitą sviesto sluoksnį nežinia kada pavyks beužtepti, nes tą sumuštuką gausūs vandenys nunešė nežinia kur...
Ir tada, nei iš šio nei iš to, sužibėjo šiaurinė Suomijos žvaigždė. Ai, kažkaip norisi ten grįžti. Pasiilgau Lauros, saunos, to minkšto aikido, ežerų ir miškelių, suomiukų gerais juokingais veidais. Kaip tik pažiūrėjau kokie ten vyksta seminarai ir še tau kad nori – balandžio pirmosios pokštas – Juhani Laisi dvi dienas siautės su mano senais gerais draugais. Patikėjau ir nusiteikiau maždaug tokiam vaizdui - praveriu rūbinės duris ir sakau: hello guys. Nice to meet you again. Tada pagalvojau apie LT kompaniją – Andriui patiktų suomiškas aikido. Dar galėtų važiuoti treneris, Alina. Su Laura nutarėm, kad keista kompanija, bet kuo keistesnis gyvenimas tuo smagiau – to nenuginčysi. Po keisto nesusipratimo treneris su Andrium liko kur ir buvę, o Alina... irgi, che che.
Na ką, dievas mus myli, for sure. Buvo visai nedaug likę iki to balandžio, bet Simukas mikliai sutvarkė bilietus. Sutariau su suomiais, kad paskolins keikogi (tad tašėje daugiau vietos lauktuvei). Šiltas atsisveikinimo vakaras su Roku ir Jolita praplaukė tarp medaus bokalų Bravarijoje. Inga, lyg tyčia, turėjo laiko susitikti Kaune, apdovanoti kreidelėmis ir masažiniais pieštukais ir nuvežti į oro uostą. Lėktuve sėdėjau prie lango ir ko tik neprisižiūrėjau (debesų tokių kaip iš kosmoso). Iš lėktuvo kone pirmas puoliau ir Lauros ir Joro glėbį. Taigi – viskas kaip šokoladiniu sviestu patepta.
- hello guys. Nice to meet you again – sakau šeštadienį, kuris man buvo kaip sviestu pateptas – varčiausi ryte (morote) ir vakare (yokomen). Sekmadienį – ryote, kata dori menuchi. Suomiukai šiltai sutiko – voliojomės ir šypsojomės dėkodami vieni kitiems. Sekmadienio vakarą su Laura varėme į šaltoką olą sėdėti ir skaičiuoti kvėpavimą. Jau maniau, kad veltui pasiėmiau tą šiltą megztinį su elniu, nes čia prasidėjo pavasaris – tirpsta tas sniegas, telkšo kas tik gali. Oloje sėdėjom priešais sieną ir kas pusvalandį vaikščiojom gyvatėle vienas paskui kitą. Visai fainas žaidimas. Ta siena tokia nelygi – visko joje galima pamatyti. Aš žiūrėjau į ją ir mačiau kaip joje tai vienur tai kitur atsimerkia akytė pažiūrėti kas gi čia atėjo pasėdėti. Kam prailgsta ta spengianti tyla, gali paprašyti, kad olos šeimininkas su pagaliu padaužytų per pečius. Vis šiokia tokia pramoga. Kartas nuo karto buvo suskambinami varpeliai, kurie maloniai užpildydavo patalpą, tačiau tą apgaulingą malonumą netikėtai ir baisiai garsiai nutraukdavo suplojamos medinės lentelės, kurios galbūt nuspalvino ne vieną mano plauką žile.
Tai va, dabar tas nuotykis – grįždami iš meditacijos užsukom į pardę ir be viso ko paėmėm bananų. O prie namų prireikė nulipti nuo dviračių ir pastatyti į jiems skirtas vietas. Tada ir sudrebėjo ranka, bananas atplyšo nuo kekės ir nukrito ant slidžios žemės. Ir nutik tu man taip, kad Laura juokdamasi iš to pervažiavo jį savo dvirka. Kažkoks likimo pirštas nubaudė tą bananą, bet taip juokingai.
Savaitėlė praėjo su transerfingo audio knyga. Labai įdomu.
Trečiadienį vėl lindome į olą. O po to dar ir sekmadienį. Tada buvo gera nuotaika – įsivaizdavau kaip juokinga būtų garsiai žiovauti arba jei kas nors paperstų,bet kuklinausi taip daryti pats. Per pietus (kartu su dzen budistais) valgėme thai food ir persimetėm keletu angliškų žodžių. Keistas likimo pirštas įstūmė mano pirštą į arbatos puodelio auselę ir maniau, kad amžiams, bet gardžiai pasijuokę pirštą išvadavome. Su Laura pasidžiaugėme Kai – žmogumi nuotykiu. Jam vis kas nors nutinka – maistas krenta iš burnos ir lėkštės, kūnas kliūva už turėklų. Kai atėjo metas atsiskaityti, paaiškėjo, kad jo kortelė tuščia. Reikėjo iš sąskaitos pervesti į ją pinigų. Su juo nepanobuodžiausi.
Dabar apie pirtį. Ėjau į ją šeštadienį ir sekmadienį. Šeštadienį buvo geras oras ir norėjau į tą, ant ežero kranto, bet kai nuvarėm, pirtis buvo išnuomota vakarėliui, tad pasivaikščioję su Joru nusprendėme, kad reikia pasinerti į ežero glamones be pirties. Vuorilampi pasitiko mane šiltesniu glėbiu nei žalieji, gal dėl to, kad visą dieną jo plikę šildė saulė. O pirtis laukė namie (viršutiniame aukšte įrengta tokia vieša). Sekmadienio pirtis buvo linksmesnė, nes vienu metu atėjo pora vyriškių. Vienas atsisėdo su skutimosi peiliuku rankoje ir baksnojo juo sau į kulną, o kai kiek įšilo ir pradėjo iš jo veržtis skysčiai, pradėjo skusti savo pliką galvą. Kitas, įėjęs į pirtį, paėmė akmenį iš krūvos, ant kurios pilamas vanduo ir pasiūlė kam nors palaikyti (niekas nesutiko). Jis pirtį labai mėgsta, nes prasėdėjo joje kol jau aš išėjau namo. Pastebėjau jo rankos miklumą – iš vieno pirties galo (kur jis sėdėjo) sviesdavo vandens kaušą ant akmenų (kurie buvo kitame gale) lyg Robinhudas strėlę į taikinį. Tuo metu aš sėdėjau ant suolelio ir tas kaušas praskrisdavo virš mano galvos nekliudęs nei plauko.
Šioje kelionėje mane lydi dovanų fėja. Kaune Inga mane apdovanojo paišymo prietaisais. Čia Laura padovanojo tekstilinių flomikų ir net baisaus gražumo marškinius. Ir iš vis, poniškesnį gyvenimą sunku įsivaizduoti, tad esu smarkiai dėkingas už tą malonę. O pavasaris juk gražus - saulė kutena, vėjas glosto kai kojos mina pedalus, o pro žandus sprūsta daina...
Paskutinį vakarą leidome su geriausia Joro drauge Jurgita. Jai atėjus paaiškėjo, kad ne veltui vežiausi ir Tichu, ir šokoladą.
Paskutinė diena kiek nustebino tokiais siurprizais - netyčia sutikom tokią lietuvę, apie kurią Laura pasakojo ir tokį suomį apie kurį pasakojo Laura. Čia toks keistas tviksas, kaip ir tas, kuris atsikartojo man jau dardant į gimtąjį kraštą, kvepiantį medumi ir darbščių žmonių prakaitu. Įvažiavęs į Tamperę pamačiau tokias vat iškabas - Wurst ir Hesburger ir nežinau kodėl jas vėl pamačiau įvažiavęs į naktinį Vilnių. toks keistas, nežinia ką skelbiantis tviksas...
Kaip jau ten bebūtų, bet Vilnius nebūtų tokį gerą vardą pelniusiu miestu jei jame nepapulčiau į savo mylimojo glėbį. Kaip visada, Rokas mane pasitiko su druska, duona ir degtine. Reiškia, kad pasaulis dar sukasi visu savo margumu nuspalvindamas mūsų kasdieną, džiugindamas ir akį, ir širdį ir kt. kūno dalis. Ačiū tau, pasauli!
