vieną gražią vasaros popietę Marija paatviravo, kad mielai šiomis dienomis aplankytų nuostabiuosius Tėvynės miškus ir ežerus. turėjau pripažinti, kad vasara yra kaip tik toks metas panašiai veiklai ir kol dar vasara, tai kodėl gi nepuolus į tuos ežerus. tiksliau į tą ežerą 'ramybės uoste', kuris Marijai jau pažįstamas kaip 4 pirštai.
automobilyje telpa kukli, bet smagi kompanija, tad nutarėm pakviesti draugų. Marija draugų neturi, aš irgi, tad pakviečiau Aivarą, Vandą ir Aliną, kad kelionė būtų šioks toks nuotykis. Alina šį nuotykį nusprendė praleisti, o šaunioji ketveriukė nusiteikė palydėti vasarą ir pasitikti rudenį ant Sungardo kranto.
kaip keista bebūtų, bet į kelionę visi susirinko sutartu metu sutartoje vietoje. prirakinau dviratį Marijos laiptinėje, nors ji visaip grasino, kad jis bus pavogtas ir reikėtų kur nors paslėpti. išlindę į kiemą, pamatėme atlinguojančias pažįstamas figūras. Aivaras atrodė kaip zombis - pats pabalęs, lūpos pajuodę. pasirodo, praeitą dieną apsinuodijo, tad prisivalgė anglies kelionei. Vandos būklė ne kažin kiek geresnė - naktį šventė bendradarbio gimtadienį (beje, jos dovana buvo knygelė apie tai kaip jai nepasisekė padaryti dovaną. linksmai iliustruotoje knygelėje rašoma kaip dovana turėjo būti gardūs sausainiai ir kaip nepavyko jų pagaminti).
ramybės uostas mūsų laukė Ignalinos rajone, tad nestabtelėti pakeliui negalėjome. sustojome prie parduotuvės/baro - kam apsiprekinti, kam pasimankštinti, kam pavemti. kelyje avarinių situacijų nepasitaikė ir į uostą įriedėjome sveikut sveikutėliai.
prisiparkavome prie bičių urvo ir mikliai jame apsigyvenome. turiu omeny, apsigyvenome viename iš ramybės uosto namelių. Vanda per daug nedžiūgavus iškart nutarė snūstelti, o Aivaras su Marija nusprendė išnaršyti vietos miškus ir nušluoti grybus. mes, žinoma, užkandžiavome, nes prisivežėme visokių produktų. Vanda pasišovė iškepti du varškės sūrius folijoje, o aš - daržovinius šašlus, bet apie tai vėliau.
reikia nepamiršti ko mes atvažiavome - palydėti vasaros ir pasitikti rudenį, tad kol grybauninkai rinko artėjančio rudens derlių, aš su Vanda nuėjau prie telkinio vasaros palydėti. kaimynai žvejai paatviravo, kad nieko nesužvejojo ir, kad jie čia tiesiog kaifą gaudo - žuvys jiems kaip ir nerūpi, tad mes nebijodami jų (žuvų) išbaidyti žengėme akmenuotai dumblinu dugnu į minkštutėlį vandenėlį. beplaukiodami aplink žvejus ant lieptelio klausėmės jų pasakojimų apie krokodilą Rusijos upėje bei gyvatę, kurią jie čia matė praplaukiant. gerokai pralinksmėję grįžome į savo urvą, t.y. namelį.
džiaugiausi galimybe pakūrenti ugnį, tad malkos tirpo it seniai besmegeniai pavasario įkarštyje. kai ėmėmės gaminti, buvau lengvame sutrikime, nes griebiausi daryti salotas, nors norėjau šašlykų. tad toks sutrikęs buvau kol tas salotos buvo sutvarkytos (paruoštos valgymui). kaip vėliau paaiškėjo, tomis salotomis visi pasivaišino gana kukliai ir didelę jų dalį teko palikti ramybės uosto šiukšliadėžėje, na, bet ką jau padarysi, yra kaip yra... Vanda tuo metu eksperimentavo su varške.
miško naršytojai parsinešė gražių gėrybių ir turėjo džiaugsmo jas valyti. tam laikui, aš ir Vanda jau buvome sukapoje vieną jos sūrį ir po šašlų vėrinį. ne paslaptis, kad vėrinį sudarė: duonelė, svogūnas, baklažanas ir sūris, tad pasigardžiuoti norėjosi ne kartą. ne kartą ir gardžiavomės ir tą, ir kitą dieną.
taip jau mums nutiko, kad pakeliui į šią poilsiavietę užsukome į tokią universalinę parduotuvėlę ir pirkome joje UNO kortas. pardavėja nežinojo šio, nei per daug įdomaus nei ką, stalo žaidimo, tad nepasivarginome didžiąją taisyklių dalį jai papasakoti, o į vakarą ir patys pažaisti. rudens vėsai bepradedant smelktis į mūsų senus kaulus, sugužėjome į urvą, t. y. namelį, kuriame užkūrėme krosnį ir įsijungėme teliką. rodė visokias nesąmones (kaip vyriškis bendrauja su tinklinio kamuoliu) su kuriomis ir užmigome.
kol tinginiai knarkė, parodžiau Marijai tibetietiškus pratimus, po kurių ėjau atsisveikinti su Sungardu. šią dieną visų mūsų sveikata buvo kur kas geresnė, tad valgėme ir šnekučiavomės visai kitais veidais. Aivaras su Marija narpliojo nušvitimo, gamtos temas, o Vanda - dramblių ir pelių. žodžiu, dar viena graži, saulėta diena malonioje aplinkoje.
atsisveikinę su ramybės uostu, pasukome namų link, bet gerokai neįsibėgėję turėjome sustoti. Marija su Aivaru nusprendė paobuoliauti. nepasakyčiau, kad paklaikusiais, bet kažkokiais žvilgsniais stebėjome kaip kratomas medelis meta savo vaisius ant žemės. įsijungėme marijos radiją, kuris dar gerą kelio gabalą skambėjo mūsų galvose.
pakeliui, kažkam į galvą šovė mintis, kad dar ne metas mums taip tiesiog išsiskirstyti ir galime dar vakarą praleisti kartu. ta mintis šovė tikrai ne Vandai, nes ji privalėjo grįžusi pasinerti į dramblių ir pelių pasaulį. na, o visi kiti nutarė pavakarieniauti pas Gabrielių. Aivaras pasišovė pagaminti makarų su šviežiai rinktais grybais. turiu pripažinti, kad labai skaniai pagamino. jau temo ir mes pažiūrėjome filmą apie kreizi mergas - spring breakers. Marija iš pradžių nepageidavo žiūrėti į kažkokias pusnuoges mergas, bet vėliau nepagailėjo keleto teigiamų žodžių apie šį filmą. tiesa, bežiūrint filmą, „tylą“ sudrumstė Vandos skambutis. ji atsiminė, kad praeitą vasarą ji buvo surengusi parodą, kurios pavadinimas lyg tyčia RAMYBĖS UOSTAS.
