savaitgalis Korke

– labas mano drauge, algis raso. esi?

taip prasidėjo mūsų (pavadinčiau „retu nutikimu“) pokalbis skaipe. truko apie pusvalandį ir pasibaigė žodžiais:

– laukiu susimatymo. iki.

per tą laiką nieko jau tokio smarkaus nepasakėme. nutarėme, kad visgi ganėtinai seniai matėmės ir tas pasiilgimas daro savo. po savaitės reikia pasimatyti bent kelioms dienoms, paropinėti po vietinius kalnus ir nusiristi nuo širdies tuos akmenis, kurie per tą laiką prisikaupė (jei taip nutiko) arba pasidalinti anekdotais, nutikimais. akis į akį juk tai daryti yra šiokia tokia prasmė ir net malonumas.

vakaras prieš kelionę. Osvaldas grįžo kiek pavėpęs. sakė, kad gėrė su graikais, vieno kurių vardas buvo Zyzis. vėliau jis sužinojo, kad važiuosiu į Airiją ir tada tarp jo ir mamos užvirė rimtas pokalbis. mama sakė, kad man gali būti bėdų dėl ugnikalnio, o brolis iškart – ką, važiuosi fotkinti ugnikalnio į Italiją? mama – ne, taigi Irlandijoj išsiveržė, o ji - šalia Airijos. kurį laiką šeima aiškinosi apie tai kad Irlandija ir Airija yra tas pats, tik vienas žodis rusiškas. tada brolis nesutiko, kad Islandija yra netoli Airijos, nes į Islandiją vaikai kalėdų seniui laiškus rašo. mama: tu gal ir rašai, o kalėdų senis tai Laplandijoj.

vėliau, klodamas lovą brolis mintija apie geografiją:

- ko norėčiau: pabūti prie ugnikalnio, užlipti į Everestą - ten iškelčiau trispalvę su fabijoniškiu, ir dėl mamos pristumti Islandiją prie Airijos.

*

viskas vyko lyg sviestu patepta – keliai į oro uostą buvo be kliūčių, pasai galiojantys, tašės leistino svorio ir dydžio (man teko užsiimti knygų kontrabanda, nes jos viršijo svorį Vyto ir Ingos lagaminuose, kurie vyko kartu), lietus – nė motais. lėktuve knapsėjom, bet vaikelis už nugarų, maištaujantis prieš saugos diržus, saugojo mus nuo miego.

Korko oro uoste, užmiršęs atvirkščią vietovės įprotį, prajuokinau vietinius lietuvius besiropšdamas ant vairuotojo sėdynės. kai klaida buvo ištaisyta, o juokas nutilo, patraukėme į giedru rytu mus pasitinkančią Airiją šalia Korko. pakeliui sužinojau, kad airių kalba labai keistai skamba ir ja niekas čia dėl to beveik ir nekalba, tik kai kurių vietų pavadinimai belikę linksmumo dėlei. kai kurie miesteliai turi pradžią Kil (Killarney, Kilkenny). kompanija juokavo, kad su laiku turėtų atsirasti miesteliai Killlithuanian ir Killpolish.

nors miegu nebuvome išlepinti, buvo nutarta varyti į kalnus. jau kaip ir savaitgalis – smagaus laiko leidimo metas. Vytukas mandagiai nuvarė miegoti. aš irgi pakeliui į kalnus nunarinau galvą, besigrožėdamas margu kraštovaizdžiu – kalvos, takeliai, krūmai, medeliai, upeliai, debesėliai, siauros vingiuotos gatvelės, avelės, karvelės laukuose.

oras buvo geras, proga irgi (Algį su Marija lankiau pirmąkart per tuos 6 metus), tad mūsų trijulė pasuko prie aukščiausio kalno Airijoje (1039 m.), kuris nuo Korko ranka pasiekiamas (tai vietos puikumas: žinsnis į šoną – kalnai, žinsnis į kitą – koja vandenyne arba virš skardžio). man, gyvai nemačiusiam kalnų iš arti, jie atrodė kaip atviruke – parūkusiom viršūnėm, apsamanoję, nusėti avimis ir piemenimis.

visų pirma, ilgas apšilimo takas – iki kalno reikia brautis ilgiau nei į jį kopti, bet akis lepina avingos pievos, akmenuoti upokšniai, ežeriūkščiai ir simpatiškas horizontas. paminėtina ir tai, kad savaitę prieš savaitgalį tose vietose siautė audros, tad dulksną ir šilumą (+14) galima laikyti nemenku pliusu, o su megztiniu nesijaučiau taip kvailai kaip nuvažiavęs į Suomiją, kur per savaitgalį atėjo pavasaris ir išgarino snieguotus kelius.

maisto atsargos buvo negausios: po du saldainius, kriaušę, obuolį ir kažkiek vandens. Algis nesutiko už tiek saldainių kopti į viršų (kopti galima iš dviejų kalno pusių: vienoje lengvas kelias rožėmis klotas, o mes pasirinkome tą, kuris pavadintas „velnio kopėčios“), bet kažkokia nenumaldoma jėga jį stūmė į priekį. Marija atsisakė toliau eiti vos tik priėjome kalno papėdę, pakeliui išmirkę kojas pelkėse. visgi, atsisėdusi ant akmenėlio sukrimto obuolėlį, nusiramino, susiėmė ir pakilo. kopti buvo įdomu. kalno šlaitu driekėsi akmenų takas, kuriuo sruveno upelis. tuo taku visi ir ropinėja. smagu, kad jis pakankamai platus ir yra galimybė kopti ne viena vieta, kad nėra išminto tako, kuriuo visi skruzdėliškai gabena savo kupreles aukštyn žemyn, tad reikia vis dairytis ir ieškoti savo kelio.

na, tai kopėm kopėm, vingiavom akmenų virtinėmis, akimi palydėdami krentantį akmenėlį, išsprūdusį iš po bato. kartas nuo karto atsigręždavom į paliktą po savęs kelio gabalą, ir kuo jis buvo didesnis, tuo mažesniu mums matėsi ir tuo labiau gniaužė kvapą ta anomalija – mažučiai ežerėliai, žmogeliai taškeliai, paukščiai skraidantys po mumis, o ne virš...

priėjome ruožą, kuriame akmenų krūvos tapo nestabilios, šliaužė, judėjo po kojomis. tai buvo ženklas, kad esame arti tikslo. tada nutiko įdomus dalykas – Algis pradėjo zirzti, kad jau gal lipkime žemyn ir taip smagiai pasikopinėjom (jis jau buvęs kalnuose ir žinojo, kad reikia taupyti jėgas kelionei žemyn), o Marija kaip tik veržėsi į dangų, nors takas tapo gana pavojingas. Algio atkaklumas greitai ją įveikė ir mes sutarėme, kad jie keliaus atgal, o aš pirmyn. iki viršaus buvo likę gal 5 min. kelio. ten driekėsi platumos, vaizdai į gretimus kalnus ir lygumas, kurių nesimatė, nes tvyrojo rūkas ir leido matyti gal 50 metrų aplink. nutariau, kad to pakaks, kad keliaučiau toliau (kopimas buvo iki 700 m., o iki pačios viršūnės reikėjo eiti akmenuota vietove, kuria jau kopimu vadinti tenesiverčia liežuvis, nes tai būtų netiesa). visgi esu čia pirmą kartą ir nežinia kada mane velnias vėl užneš savo kopėčiomis, tad kaip ežiukas rūke nuslinkau ta kryptimi kur turėjo būti pati viršūnė. tai šen tai ten matėsi grupelės keleivių/kolegų, su kuriais prasilenkiant yra kalnietiškas paprotys pasisveikinti.

tiesą sakant, nežinojau kas manęs laukia viršūnėje, o ir Algis galvojo, kad joje bus sukrauta kokia akmenų kaugė su kokia lentele. taigi, mane pasitiko lentelė ant didelio metalinio kryžiaus. šalia jo buvo suręstas toks akmeninės tvoros gardas, lyg ir apsaugantis nuo vėjo. jame ilsėjosi kalno užkariautojai mosuodami sumuštiniais ir termosais. nustebau pamatęs ten vaikų, tėvelį su kūdikio kėdute ant pečių (tik vėliau sužinojau apie tą rožėmis klotą kelią, kuriuo jie tikriausiai ir atėjo), nes man tas velnio takas pasirodė pernelyg pavojingas šeimos pasivaikščiojimui laisvalaikį. bet ar galima supaisyti vietinių pramogas...

buvau nusiteikęs ilgai neužtrukti ir pavyti besileidžiančius savo draugus, bet greitai supratau, kad kojų raumenys labai gerai pavargę ir leistis žemyn nebus taip smagu, kaip maniau anksčiau, kad bus. mano taktika buvo apgauti save – pasisukau lyg lipčiau aukštyn, o leidausi žemyn. kaip krabas ar vėžys, ar šiek tiek liksmas žmogus. man sekėsi neblogai. guodžiausi, kad manęs per rūką niekas nemato.

priėjęs tą 700 m. ribą nutariau pailsėti ir susikaupti. sekė kopimas žemyn ir reikėjo keisti taktiką, mat buvo svarbu gana tiksliai matyti kur šlapias batas mane nuneš. atsiminus, kiek reikėjo kopti į viršų, darėsi neramu ar besileidžiant kojos nenuspręs išeiti į užtarnautą poilsį. mano nuostabai ta nestabilių akmenų atkarpa jas kažkaip net sustiprino. o gal tas „gyvybės arba mirties“ žingsnis, kurį žengiau nusileidęs į tokią vietelę, kur supratau, kad reikia keisti kryptį, bet taip nepatogiai, kad stipriai pajaučiau kaip norisi gyventi. nežinia kurioje vietoje supratau, kad mano batai neslysta per šlapius akmenis ir praėjus tą nestabilią atkarpą man kopimas žemyn buvo smagus atrakcionas. atsiminiau kaip per aikido vasaros stovyklas lakstėme per molo akmenis Melnragėje ir su panašiu ūpu artėjau prie draugų. maniau, kad jie seniai grįžę į automobilį, geria arbatą ir pučia seilių burbulus, bet aptikau juos kaip tik kalno papėdėje ir pilni įspūdžio patraukėme namo.

paaiškėjo, kad vakare bus jų šeimos draugo Vadimo gimtadienio šventimas, tad nuotykiai kalnu nesibaigia. nors Algis pats negeria daugiau nei metai, mus, šventikus, nutarė pavaišinti geru airišku viskiu Powers ir tas Algio butelys atsistojo ant stalo į savo brolių kompaniją. gimtadienis buvo linksmas vietinių lietuvių ratelyje ir su kiekvienu Powers‘u vis linksmėjo. legendos apie pokštininką Povilą nebuvo iš piršto laužtos ir jis tą vakarą atrišo ne vieną juokų maišelį.

Sekmadienį visi normalūs vaikai lanko lietuvišką mokyklą, tad Noja, Gertrūda ir Ema dešimtai buvo papuoštos ir į ją nugabentos. o mes – į miestą. pasivaikščiojome, aplankėme įvairias drabužines. tarp jų ir tokią Penneys (salyne tokie žodžiai nėra nešvankūs. pvz., pas britus ir pinigai – peniai). mano garderobas pasipildė gražiu šaliu ir kelnėmis. Korkas nėra didelis miestas, tad kone visose parduotuvėse atsitrenkdavome į vakarykščius šventikus.

popietę nutarta praleisti prie skardžių, vandenyno. taigi, važiavome prie skardžių ir vandenyno. skardžiai aukšti, o vandenynas mėlynas ir daužosi į uolas, nors šiaip atrodo ramutis. sako, kad kartais jame galima pamatyti ryklių arba ruonių. oras vėsus, vakaras vėjuotas, o vaikai juokingi. prie skardžių pririnko maišelį sraigių: auginsim sode. paplūdymy darė sekretus, rado visokių skirtingų batų ir lakstė su močiute, o kai grįžome į automobilį ėmė rėkti, kad sraigės išsilakstė po visą mašiną. Gertrūdai tai tos sraigės pirštu nepaliečiamos – fee.

namie mūsų laukė gardi vakarienė ir muzikinis vakaras. namų šeimininkas turi gitarą, visokių dainų tekstų, balsą ir dainingą žmoną, tad pakirstas melodijos kur ne kur įsiterpiau ir aš. begalinio svetingumo pagautas, Algis nutarė pavaišinti airišku alumi Murphys‘s, tik aš, neišprusimo vedinas, sugadinau to alaus ypatybę – atsidariau skardinę ir ėmiau gurkšnoti. pasirodo, skardinėje yra kažkoks rutuliukas, kurio dėka puta (įpylus į bokalą) tampa labai graži. nieko tokio, paskutiniam vakarui liko dar viena skardinė.

pirmadienio rytą vaikai buvo išgabenti į airišką mokyklą, o tėtis į darbą. jam ilgai plušėti neleidome ir nuvažiavome aplankyti. pasigrožėję verslaviete nuvykome aplankyti ir mažųjų mūsų draugų. kišenėse – vaišės – razinos. pirmieji mus pasitiko suslikai, gyvenantys kartu su bezdžionėmis, kurios karstėsi jiems virš galvų. dėl to jie buvo kiek nusiminę. šalia jų driekėsi pieva, kurioje ganėsi žirafos, zebrai, ožiai ir stručiai. graži pievelė, šalia kurios suoliukai vilioja praleisti valandą su knyga. mes to sau neleidome ir leidomės takeliu, kuris vingiavo pro tapyrų, visokių paukščių ir bezdžionių namus, ruonių baseiną, erelio lizdą ir lemūrų parkelį. jiems ir buvo paruoštos vaišės. jie mus pasitiko kone išskėstomis rankytėmis, bet puotauti draudė ir griežti užrašai, ir zoodarbuotojai.

sekdamas tetos pavyzdžiu (neseniai lankėsi Turkijoje), fotografavausi atsirėmęs į palmę, kad žiūrovui būtų aišku – nuotraukose už manęs yra ne fototapetai). aplankėme Emos numylėtinius – pingvinus, leopardus, bizonus ir zooshop‘ą. man patiko to sodo atmosfera, kai žvėrių apartamentai erdvūs, šalia takelio guli išsidrėbusios kengūros su kengūriukais, paukščiai mielai bendrauja su lankytojais, gibonai atsiliepia skardžiu juoku, o lemūrai šlaistosi aplinkui alkanomis akelėmis.

po pietų visa mūsų gausi šeimyna aplankė kitą vandenyno kranto gabaliuką. šį kartą bridau apkabinti švelnių bangelių, o kojas stingdė šaltas vandenyno mėlis. tegu jį bala – užsibūti ūpo nebuvo. gana atšiaurus vėjelis atpūtė ir lietaus debesį. netrukau pastebėti, kad oras toje vietoje gana permainingas. normalu jei per dieną būna visko: saulėta, debesuota, vėjuota, lietus, kruša. namų stogai dengiami sunkiomis plytelėmis, kurių vėjai neišsineša į kalnus, o gyventojai pratę turėti atitinkamą oro sąlygoms rūbelį.

po vakarienės nutarėm įsipilti antrą skardinę alaus kaip ir pridera, su visais efektais, tik dėl neaiškaus likimo posūkio vėl nieko nepavyko. matyt Murphy‘s alui suveikė Merfio dėsnis ir ligi dugno visų Airijos stebuklų išsemti nepavyko. nenusiminiau, nes tas juokingos kalbos žmonių kraštas mane smarkiai palepino įspūdžiais.

Korko oro uoste manęs laukė netikėtumas, kai jau atsiglėbesčiavęs su Algiu dairiausi po duty free parduotuve to Powers‘o. Laaabas, - man į koja vežimu bakstelėjo sena (jauna ir graži) Algio šeimos draugė Laura su dukrele Erikute. varė atostogų į Lietuvą. man pakeliui. papliurpėm, paknapsėjom, patylėjom. ją pasitiko mama su broliu ir linksmai marmaliuodami mane pavežėjo iki namų.

o jau čia vasarą galima pavadinti vasara...