šiek tiek kreizi

 

šiaip jau šį savaitgalį irgi galima vadinti žaliu. visai ne dėl žolės, kurios kvapelis vis dvelktelėdavo vaikštant po Amsterdamą.tiesiog šį kartą šaldytuvą išsikračiau aš ir pirmai pradžiai tai man pravertė. o dar tas žalias nusiteikimas nuo praeito savaitgalio buvo gana stiprus ir nesinorėjo net picos anei šokolado.

žinojau, kad sutiksiu porą savo pakeleivių. ir iš tikrųjų sutikau Tatjaną ir Valdą eilėje prie vartų į lėktuvą. Valdo brolis Vytautas gyvena tame pat kreizi bute kur ir Pauliukas, kuris mane pasikvietė į svečius. ten pat gyvena ir Neriukas su Ugne bei Morta. to kreizi buto svetainėje savaitgaliui apsigyvenome ir mes.

nešdami savo lengvas kuprines žvelgėme kaip žiauru kai lagaminuko ratukai netelpa į stendą, kuriame tikrinamas leistinas rankinio bagažo dydis. praėję vartus dar kurį laiką tiesiog tylėdami žvelgėme kažkur į tolį nežinia kodėl. tiesiog dar reikėjo luktelėti vėluojančio lėktuvo. 

smagu, kad Pauliukas buvo parašęs kaip mes turėtumėm nusigauti iki jo glėbio, tai iš oro uosto sėdom į autiką ir t.t. buvo juokinga kai autike savo popieriniu bilietu atkakliai braukiau tokį aparatą, kuris suprato tik tam tikras korteles, kurios yra kaip pravažiavimo bilietai. na, tai važiavom važiavom ir nuvažiavom. gerai, kad pasiėmiau Idiotą, kuris neleido man nuobodžiauti.

tai pirmą vakarą išvarėm į kreizi bariuką andre lacroix. jis toks kaip jauki alaus daryklėlė ar vyninėlė. vietos šeimininkas mumis per daug nesidžiaugė ir mieliau žiūrėjo tv nei pylė alaus. gali būti, kad vyko svarbios futbolo varžybos. iki jų tv rodė teletekstą ir atrodė, kad Andre žiūri monitorių, kuriame rodo matricą. jau esu kiek atpratęs nuo rūkomų vietelių, tad turiu pripažinti, kad visa ta atmosfera buvo kiek kreizi. 


ilgai neužsibuvus, didžioji mūsų dalis patraukė naršyti naktinio Amsterdamo, o mažoji - namo. ten išsirinkome švedišką filmą Involuntary, kuris nors ir kreizi, bet labai toks lyg paprastas, kažkuria prasme įvairus, dinamiškas ir be abejonės įdomus. nematau priežasčių neparekomenduoti tau jį pažiūrėti.

rytus leidau su Idiotu, nes mano kambariokai sapnų karalijoje užsibūdavo ilgiau. verčiau jau paskutinius knygos puslapius, tad visas tas veiksmas mane gana stipriai veikė. veikė tas kreizi neramumas - kaipgi viskas užsibaigs? ir tuo pačiu nenorėjau, kad ta istorija jau tuoj tuoj pasibaigtų, kad jau štai užversčiau paskutinį puslapį...


po pusryčių patraukėme į miestą. kai kas ant dviračių, kai kas ant kojyčių. orelis buvo draugiškesnis nei Tėvyneje, tad ko nepasišypsojus saulutei žingsniuojant po rudeninį Amsterdamą? Neriukas maloniai paskolino savo muziejų kortelę, su kuria mane praleido į fotografijos muziejų, kuriame su Pauliuku peržvelgėme ne vieną dešimtį fotografijų. kai kurios net labai kreizi. viena ekspozicija buvo tokia: kalnai buitinių nedidelių fotografijų. tie kalnai yra kiekis, kurį per 24 val. į tam tikras interneto sistemas (facebook, flickr...) patalpino tų sistemų naudotojai.


vakare buvo suplanuotas koncertas. tiksliai grupių nepamenu, bet apšildanti grupė buvo gana kreizi. merginos kniaukė ir kaukė braukydamos gitaras. labai pralinksmino pora žiūrovų. vienas stovėjo prie pat scenos ir labai nuobodžiavo. viltingai žvelgė į merginas ir gurkšnojo alų, kartais parašydamas sms. labai retai ir kukliai pasisukiodavo į šonus, bet lyg tarp kitko, iš mandagumo. šalia jo buvo tipas, kuris išvis nejudėjo ir tik po gero laiko gabalo paaiškėjo, kad jis kartas nuo karto fotografuoja atlikėjus. po merginų grupės buvo laukiama grupė, kurios visi laukė ir įsijautė jai užgrojus. mane kažkaip patraukė į sapnų karalystę ir aš pasirėmęs į kolonėlę klausiausi muzikos laukdamas koncerto pabaigos. kartais atrodė, kad jos net negirdžiu.


sekmadienį mano kambariokai varė į sendaikčių turgų, iki kurio reikia net plaukti keltu. visai tai skambėjo gana viliojančiai, bet aš visgi nesiryžau keliauti kartu. vietoje to, mes su Pauliuku patraukėme ieškoti raudonųjų žibintų kvartalo. ilgai neklaidžioję, metėme paieškas ir nutarėme šiaip pasivaikščioti ir pasigrožėti kreivais namais, kanalais, gatvėmis, taip sakant - miestu. klausiau pasakojimų apie rajonus, kanalų pavadinimus ir tuos kablius ant namų stogų. apėmė kažkokia kreizi miesto pažinimo nuotaika, tad net nusipirkom manekeno sysalo, kurį kiek paknibinėję ten ir palikome.  labai apsidžiaugiau sutiktu kreizi vilkolakiu, po to žudiku, kurie už pinigus mielai fotografavosi. vėliau priėjome aikštę, kur tokių draugų buvo visas tuntas (ir neptūnas, ir angelas, ir bezdžionė su kuoka...), tad išleidau visus pinigus ir išpleškinau ne vieną juostelę*. po tokio kreizi nuotykio buvo labai smagu keliauti namo. ėjome gražiu parku ir šnekučiavomės apie maistuką. labai įdomiai pasišnekučiavom ir grįžę labai skaniai pavalgėm.

kartu su desertu pažiūrėjome playtime ir gardžiai pasijuokėme. po filmo kibome į stalo žaidimus, t.y. į blefą. nors, pasakodamas žaidimo taisykles buvau beprarandąs viltį, kad pavyks jas išaiškinti Mortai, bet vėliau ji demonstravo ganėtinai kreizi žaidimą ir ne kartą žaidėjus palikdavo it musę kandusius.

prieš miegą Neriukas dar parodė kreizi vaizdo klipų ir piešinių. jis šiuo metu daro smagų projektą apie Hamletą, kurio deja nenoriu čia aprašyti, bet jis tikrai smagus ir kreizi.

pirmadienį su namais atsisveikinome paskutiniai. visus namiškius prasidėjusi savaitė įsiurbė į reikalus, šurmulį ir nuotykius nuo pat ankstyvo ryto, o mes ramiai, kiek susikaupę leidomės į kelionę atgal. joje atsisveikinau ir su Idiotu. malonu buvo skristi atgal, nes buvau pakviestas į eilę, kur daugiau vietos kojoms. su sąlyga, kad išklausysiu spec. instruktažą anglų kalba. šiek tiek kreizi, bet kodėlgi ne?


* - šioje vietoje šiek tiek sutirštinau spalvas.

Lazda turi du galus...

...byloja liaudies posakis. savaitė irgi turi du galus. įprasta manyti, kad tai yra savaitės pradžia ir pabaiga. šiuo atveju lai tai būna vienos savaitės pabaiga ir kitos savaitės pabaiga - dvi pabaigos iš abiejų savaitės galų. jei taip galvosime, šis posakis apie lazdą tiks kaip kirviui kotas.

tai dabar apie pirmąjį savaitės galą, gerai? pavadinkime jį žaliu. tiksliai nežinau, bet gali būti, kad šis seminaras (šis žodis nėra atsitiktinis) pavyko visai netyčia, neplanuojant narių dermės, bet aš linkęs tikėti, kad netyčia nieko nebūna (3 neiginiai!).

kaip ten bebūtų, štai mes su Marina jau mikriuke, važiuojame į Kauną, Lietuvos širdį. seniai nesimatėme, tai jau tikrai turėjome apie ką persimesti žodeliu. pasirodo, ji išsikratė šaldytuvą ir viską išsivežė į Suomiją. aš tepasiėmiau gražiausias savo glaudes su voriuku (kurių taip ir neturėjau progos pasimatuoti) ir fotiką.

žodis po žodžio ir kalbos užėjo apie maistą bei transserfingą. galima sakyti, žaliavalgystės ir transserfingo seminaras prasidėjo dar mikriuke. tikriausiai buvo gana įdomu, nes laikas praskrido nespastebimai ir mes nuskridome į Tamperę bekramtydami šokoladą.

Laura mus pasitiko su Joru ir sausainiais. panašu, kad tarp žmonių ir jų augintinių yra tas glaudusis ryšys ir panašumas, nes abu (L+J) man pasirodė tokie ramesni, linksmesni. Joras išvis neloja, jam tik bučiuotis ir valgyti bereikia.

pakeliui į Jyvaskylą išaiškėjo, kad savaitgalis bus žalias (čia turima omeny mityba. atseit sutarėme valgyti žalią maistą, kurio, beje, nemenką kiekį (kaip skelbia tekstas žemiau) ir sudorojome). visi dalyviai išskyrus Jorą apsidžiaugė.

šeštadienio rytą Laura išspaudė burokų/morkų sulčių. seminaro dalyviai degustavo ir gyrė nuostabų eliksyrą, kuris laikui bėgant pašalina žilus plaukus ir yra visaip kaip geras organizmui. tada žvali trijulė išėjo vedžioti šuns į mišką ir mėgaudamasi saulės spinduliais net fotografavosi tai šen, tai ten, tai po du, tai po vieną, tai po medžiu, tai tarp šakų - gamtoje.

pietums Marina paruošė gardžias salotas*, kurias visi garsiai gyrė ir negalėdami numalšinti apetito dėjosi dar. nušlavus salotas, atėjo eilė Lauros keptai duonai, kurią damos pasigardino jūros salotomis. aš ja mėgavausi kaip pyragu. ji labai skani. po duonos atėjo eilė ir sausainiams, kuriems Laura niekaip nepajėgė atsispirti ir abiem rankom sėmė iš pakelio. žodžiu – prašmatniausi pietūs.

jei skaitytojas dar nesuprato, tai visa kalba čia bus iš esmės apie maistą, tad bent jau dabar galima rimtai apsispręsti – gaišintis toliau ar ne.

kadangi seminaro dalyviai ryte buvo linkę pasimėgauti grožio miegu, o ir saulė šiuo metu ilgai neužsibūna (ypač šiaurinėje gaublio dalyje), tai dar iki pietų netruko sutemti ir buvo galima ruoštis vakarienei. tačiau prisikimšti pilvą prieš pirtį juk nelabai patartina? o kas atvykęs į pirčių kraštą neišnaudos progos pasikaitinti kelių nuogalių draugijoje? tikrai ne aš, tad persimetęs rankštuostį per kaklą nuėjau į sauną, kurios negaliu nepagirti. ji – puiki.

o po pirties ne nuodėmė ir užkąsti. Marina tuokart prisiragavo sūrio, kurio daugiau jau nebedrįso ragauti ir gal net iki šiol privengia. mes su Joru įveikėme Lauros duonos likučius, o su Laura pasidalinome desertines salotas, kurias sudarė trintas bananas, pjaustytas obuolys ir smulkinti riešutai. vakarą vainikavo puikus rusiškas filmas Taxi blues, kuris kažkodėl nei Laurai nei Jorui įspūdžio nepadarė.

kitas rytas, žinoma, vėl su tibetietiškais pratimais ir sultimis, nuo kurių Laura kratė kojas. net tokio nekalto dalyko, kaip burokas, perdozavimas nedingsta be pėdsako. gerai, kad to pėdsako neteko matyti savo akimis. burokas, ko gero, populiariausia savaitgalio daržovė. galima sakyti, kad nuo šio savaitgalio aš su buroku suartėjau, jis tampa mano palydovu (kartu su kopūstu), mat iki šiol mes tiesiog tylomis prasilenkdavome parduotuvėje, kartais net nepastebėdami vienas kito, ir tiek. kaip ten bebūtų su tuo buroku, sekmadienio rytą Laura draugus lepino ne vien sultimis, bet ir baisiai gardžiomis salotomis**, o tada visi draugiškai puolė su Joru į miškelį, kuriame tarp kita ko buvo minimas ir burokas.

tikriausiai visi žino koks alkis suima pabuvus gamtoje, tad niekas nenustebs, kad grįžę iš miško puolėme pietauti. šį kartą salotos buvo tokios: pjaustytas pomidoras, avokadas, salotos lapai, rukolos lapeliai, cukinijos, paprikos kubeliai, riešutai, balzamikas ir sojos padažo truputis. po pietų – laisvas laikas. kam – nusnausti, o kam - į parduotuves.

prieš kelionę atgal, be abejonės, reikėjo pasistiprinti. desertinės salotos (tie patys obuoliai su bananais) buvo pagardintos cinamonu, o deserto desertui Laura paruošė įspūdingą glotnutį – reto gardumo plaktą kokteilį iš šaldytų miško uogų, datulių, vandens ir bananų. po tokio gardėsio kelionė atgal pralėkė taip pat greitai kaip ir į priekį.

gal tai kažkuria prasme gražu, kad mums išvykstant dangų ir žemę papuošė lengvas sniegelis. tai buvo lyg priminimas, kad už savaitės – kalendorinė žiema.

laukite tęsinio...

* - tarkuotas kopūstas, tarkuotas burokas, rukolos lapeliai, sojų daigai, salotų lapeliai. padažui: aliejus, citrina spausta bei prieskoniai.

** - tarkuotas kopūstas ir morka, smulkinta cukinija užpilta sojos padažo, medaus, alyvuogių aliejaus, imbiero ir česnako užpilu

dar pora netikėtai iš dangaus nukritusių desertinių receptukų:

a) migdolus mirkyti per naktį, o tada sumalti ir išspausti pieną. į jį dėti uogas, bananą ir malti. gausis neva pieniškas kokteilis.

b) avokadas (1.5), ananasas ir medus (4 šaukšt.). viską sumalti ir gausis jogurtas.