šiek tiek kreizi

 

šiaip jau šį savaitgalį irgi galima vadinti žaliu. visai ne dėl žolės, kurios kvapelis vis dvelktelėdavo vaikštant po Amsterdamą.tiesiog šį kartą šaldytuvą išsikračiau aš ir pirmai pradžiai tai man pravertė. o dar tas žalias nusiteikimas nuo praeito savaitgalio buvo gana stiprus ir nesinorėjo net picos anei šokolado.

žinojau, kad sutiksiu porą savo pakeleivių. ir iš tikrųjų sutikau Tatjaną ir Valdą eilėje prie vartų į lėktuvą. Valdo brolis Vytautas gyvena tame pat kreizi bute kur ir Pauliukas, kuris mane pasikvietė į svečius. ten pat gyvena ir Neriukas su Ugne bei Morta. to kreizi buto svetainėje savaitgaliui apsigyvenome ir mes.

nešdami savo lengvas kuprines žvelgėme kaip žiauru kai lagaminuko ratukai netelpa į stendą, kuriame tikrinamas leistinas rankinio bagažo dydis. praėję vartus dar kurį laiką tiesiog tylėdami žvelgėme kažkur į tolį nežinia kodėl. tiesiog dar reikėjo luktelėti vėluojančio lėktuvo. 

smagu, kad Pauliukas buvo parašęs kaip mes turėtumėm nusigauti iki jo glėbio, tai iš oro uosto sėdom į autiką ir t.t. buvo juokinga kai autike savo popieriniu bilietu atkakliai braukiau tokį aparatą, kuris suprato tik tam tikras korteles, kurios yra kaip pravažiavimo bilietai. na, tai važiavom važiavom ir nuvažiavom. gerai, kad pasiėmiau Idiotą, kuris neleido man nuobodžiauti.

tai pirmą vakarą išvarėm į kreizi bariuką andre lacroix. jis toks kaip jauki alaus daryklėlė ar vyninėlė. vietos šeimininkas mumis per daug nesidžiaugė ir mieliau žiūrėjo tv nei pylė alaus. gali būti, kad vyko svarbios futbolo varžybos. iki jų tv rodė teletekstą ir atrodė, kad Andre žiūri monitorių, kuriame rodo matricą. jau esu kiek atpratęs nuo rūkomų vietelių, tad turiu pripažinti, kad visa ta atmosfera buvo kiek kreizi. 


ilgai neužsibuvus, didžioji mūsų dalis patraukė naršyti naktinio Amsterdamo, o mažoji - namo. ten išsirinkome švedišką filmą Involuntary, kuris nors ir kreizi, bet labai toks lyg paprastas, kažkuria prasme įvairus, dinamiškas ir be abejonės įdomus. nematau priežasčių neparekomenduoti tau jį pažiūrėti.

rytus leidau su Idiotu, nes mano kambariokai sapnų karalijoje užsibūdavo ilgiau. verčiau jau paskutinius knygos puslapius, tad visas tas veiksmas mane gana stipriai veikė. veikė tas kreizi neramumas - kaipgi viskas užsibaigs? ir tuo pačiu nenorėjau, kad ta istorija jau tuoj tuoj pasibaigtų, kad jau štai užversčiau paskutinį puslapį...


po pusryčių patraukėme į miestą. kai kas ant dviračių, kai kas ant kojyčių. orelis buvo draugiškesnis nei Tėvyneje, tad ko nepasišypsojus saulutei žingsniuojant po rudeninį Amsterdamą? Neriukas maloniai paskolino savo muziejų kortelę, su kuria mane praleido į fotografijos muziejų, kuriame su Pauliuku peržvelgėme ne vieną dešimtį fotografijų. kai kurios net labai kreizi. viena ekspozicija buvo tokia: kalnai buitinių nedidelių fotografijų. tie kalnai yra kiekis, kurį per 24 val. į tam tikras interneto sistemas (facebook, flickr...) patalpino tų sistemų naudotojai.


vakare buvo suplanuotas koncertas. tiksliai grupių nepamenu, bet apšildanti grupė buvo gana kreizi. merginos kniaukė ir kaukė braukydamos gitaras. labai pralinksmino pora žiūrovų. vienas stovėjo prie pat scenos ir labai nuobodžiavo. viltingai žvelgė į merginas ir gurkšnojo alų, kartais parašydamas sms. labai retai ir kukliai pasisukiodavo į šonus, bet lyg tarp kitko, iš mandagumo. šalia jo buvo tipas, kuris išvis nejudėjo ir tik po gero laiko gabalo paaiškėjo, kad jis kartas nuo karto fotografuoja atlikėjus. po merginų grupės buvo laukiama grupė, kurios visi laukė ir įsijautė jai užgrojus. mane kažkaip patraukė į sapnų karalystę ir aš pasirėmęs į kolonėlę klausiausi muzikos laukdamas koncerto pabaigos. kartais atrodė, kad jos net negirdžiu.


sekmadienį mano kambariokai varė į sendaikčių turgų, iki kurio reikia net plaukti keltu. visai tai skambėjo gana viliojančiai, bet aš visgi nesiryžau keliauti kartu. vietoje to, mes su Pauliuku patraukėme ieškoti raudonųjų žibintų kvartalo. ilgai neklaidžioję, metėme paieškas ir nutarėme šiaip pasivaikščioti ir pasigrožėti kreivais namais, kanalais, gatvėmis, taip sakant - miestu. klausiau pasakojimų apie rajonus, kanalų pavadinimus ir tuos kablius ant namų stogų. apėmė kažkokia kreizi miesto pažinimo nuotaika, tad net nusipirkom manekeno sysalo, kurį kiek paknibinėję ten ir palikome.  labai apsidžiaugiau sutiktu kreizi vilkolakiu, po to žudiku, kurie už pinigus mielai fotografavosi. vėliau priėjome aikštę, kur tokių draugų buvo visas tuntas (ir neptūnas, ir angelas, ir bezdžionė su kuoka...), tad išleidau visus pinigus ir išpleškinau ne vieną juostelę*. po tokio kreizi nuotykio buvo labai smagu keliauti namo. ėjome gražiu parku ir šnekučiavomės apie maistuką. labai įdomiai pasišnekučiavom ir grįžę labai skaniai pavalgėm.

kartu su desertu pažiūrėjome playtime ir gardžiai pasijuokėme. po filmo kibome į stalo žaidimus, t.y. į blefą. nors, pasakodamas žaidimo taisykles buvau beprarandąs viltį, kad pavyks jas išaiškinti Mortai, bet vėliau ji demonstravo ganėtinai kreizi žaidimą ir ne kartą žaidėjus palikdavo it musę kandusius.

prieš miegą Neriukas dar parodė kreizi vaizdo klipų ir piešinių. jis šiuo metu daro smagų projektą apie Hamletą, kurio deja nenoriu čia aprašyti, bet jis tikrai smagus ir kreizi.

pirmadienį su namais atsisveikinome paskutiniai. visus namiškius prasidėjusi savaitė įsiurbė į reikalus, šurmulį ir nuotykius nuo pat ankstyvo ryto, o mes ramiai, kiek susikaupę leidomės į kelionę atgal. joje atsisveikinau ir su Idiotu. malonu buvo skristi atgal, nes buvau pakviestas į eilę, kur daugiau vietos kojoms. su sąlyga, kad išklausysiu spec. instruktažą anglų kalba. šiek tiek kreizi, bet kodėlgi ne?


* - šioje vietoje šiek tiek sutirštinau spalvas.

Lazda turi du galus...

...byloja liaudies posakis. savaitė irgi turi du galus. įprasta manyti, kad tai yra savaitės pradžia ir pabaiga. šiuo atveju lai tai būna vienos savaitės pabaiga ir kitos savaitės pabaiga - dvi pabaigos iš abiejų savaitės galų. jei taip galvosime, šis posakis apie lazdą tiks kaip kirviui kotas.

tai dabar apie pirmąjį savaitės galą, gerai? pavadinkime jį žaliu. tiksliai nežinau, bet gali būti, kad šis seminaras (šis žodis nėra atsitiktinis) pavyko visai netyčia, neplanuojant narių dermės, bet aš linkęs tikėti, kad netyčia nieko nebūna (3 neiginiai!).

kaip ten bebūtų, štai mes su Marina jau mikriuke, važiuojame į Kauną, Lietuvos širdį. seniai nesimatėme, tai jau tikrai turėjome apie ką persimesti žodeliu. pasirodo, ji išsikratė šaldytuvą ir viską išsivežė į Suomiją. aš tepasiėmiau gražiausias savo glaudes su voriuku (kurių taip ir neturėjau progos pasimatuoti) ir fotiką.

žodis po žodžio ir kalbos užėjo apie maistą bei transserfingą. galima sakyti, žaliavalgystės ir transserfingo seminaras prasidėjo dar mikriuke. tikriausiai buvo gana įdomu, nes laikas praskrido nespastebimai ir mes nuskridome į Tamperę bekramtydami šokoladą.

Laura mus pasitiko su Joru ir sausainiais. panašu, kad tarp žmonių ir jų augintinių yra tas glaudusis ryšys ir panašumas, nes abu (L+J) man pasirodė tokie ramesni, linksmesni. Joras išvis neloja, jam tik bučiuotis ir valgyti bereikia.

pakeliui į Jyvaskylą išaiškėjo, kad savaitgalis bus žalias (čia turima omeny mityba. atseit sutarėme valgyti žalią maistą, kurio, beje, nemenką kiekį (kaip skelbia tekstas žemiau) ir sudorojome). visi dalyviai išskyrus Jorą apsidžiaugė.

šeštadienio rytą Laura išspaudė burokų/morkų sulčių. seminaro dalyviai degustavo ir gyrė nuostabų eliksyrą, kuris laikui bėgant pašalina žilus plaukus ir yra visaip kaip geras organizmui. tada žvali trijulė išėjo vedžioti šuns į mišką ir mėgaudamasi saulės spinduliais net fotografavosi tai šen, tai ten, tai po du, tai po vieną, tai po medžiu, tai tarp šakų - gamtoje.

pietums Marina paruošė gardžias salotas*, kurias visi garsiai gyrė ir negalėdami numalšinti apetito dėjosi dar. nušlavus salotas, atėjo eilė Lauros keptai duonai, kurią damos pasigardino jūros salotomis. aš ja mėgavausi kaip pyragu. ji labai skani. po duonos atėjo eilė ir sausainiams, kuriems Laura niekaip nepajėgė atsispirti ir abiem rankom sėmė iš pakelio. žodžiu – prašmatniausi pietūs.

jei skaitytojas dar nesuprato, tai visa kalba čia bus iš esmės apie maistą, tad bent jau dabar galima rimtai apsispręsti – gaišintis toliau ar ne.

kadangi seminaro dalyviai ryte buvo linkę pasimėgauti grožio miegu, o ir saulė šiuo metu ilgai neužsibūna (ypač šiaurinėje gaublio dalyje), tai dar iki pietų netruko sutemti ir buvo galima ruoštis vakarienei. tačiau prisikimšti pilvą prieš pirtį juk nelabai patartina? o kas atvykęs į pirčių kraštą neišnaudos progos pasikaitinti kelių nuogalių draugijoje? tikrai ne aš, tad persimetęs rankštuostį per kaklą nuėjau į sauną, kurios negaliu nepagirti. ji – puiki.

o po pirties ne nuodėmė ir užkąsti. Marina tuokart prisiragavo sūrio, kurio daugiau jau nebedrįso ragauti ir gal net iki šiol privengia. mes su Joru įveikėme Lauros duonos likučius, o su Laura pasidalinome desertines salotas, kurias sudarė trintas bananas, pjaustytas obuolys ir smulkinti riešutai. vakarą vainikavo puikus rusiškas filmas Taxi blues, kuris kažkodėl nei Laurai nei Jorui įspūdžio nepadarė.

kitas rytas, žinoma, vėl su tibetietiškais pratimais ir sultimis, nuo kurių Laura kratė kojas. net tokio nekalto dalyko, kaip burokas, perdozavimas nedingsta be pėdsako. gerai, kad to pėdsako neteko matyti savo akimis. burokas, ko gero, populiariausia savaitgalio daržovė. galima sakyti, kad nuo šio savaitgalio aš su buroku suartėjau, jis tampa mano palydovu (kartu su kopūstu), mat iki šiol mes tiesiog tylomis prasilenkdavome parduotuvėje, kartais net nepastebėdami vienas kito, ir tiek. kaip ten bebūtų su tuo buroku, sekmadienio rytą Laura draugus lepino ne vien sultimis, bet ir baisiai gardžiomis salotomis**, o tada visi draugiškai puolė su Joru į miškelį, kuriame tarp kita ko buvo minimas ir burokas.

tikriausiai visi žino koks alkis suima pabuvus gamtoje, tad niekas nenustebs, kad grįžę iš miško puolėme pietauti. šį kartą salotos buvo tokios: pjaustytas pomidoras, avokadas, salotos lapai, rukolos lapeliai, cukinijos, paprikos kubeliai, riešutai, balzamikas ir sojos padažo truputis. po pietų – laisvas laikas. kam – nusnausti, o kam - į parduotuves.

prieš kelionę atgal, be abejonės, reikėjo pasistiprinti. desertinės salotos (tie patys obuoliai su bananais) buvo pagardintos cinamonu, o deserto desertui Laura paruošė įspūdingą glotnutį – reto gardumo plaktą kokteilį iš šaldytų miško uogų, datulių, vandens ir bananų. po tokio gardėsio kelionė atgal pralėkė taip pat greitai kaip ir į priekį.

gal tai kažkuria prasme gražu, kad mums išvykstant dangų ir žemę papuošė lengvas sniegelis. tai buvo lyg priminimas, kad už savaitės – kalendorinė žiema.

laukite tęsinio...

* - tarkuotas kopūstas, tarkuotas burokas, rukolos lapeliai, sojų daigai, salotų lapeliai. padažui: aliejus, citrina spausta bei prieskoniai.

** - tarkuotas kopūstas ir morka, smulkinta cukinija užpilta sojos padažo, medaus, alyvuogių aliejaus, imbiero ir česnako užpilu

dar pora netikėtai iš dangaus nukritusių desertinių receptukų:

a) migdolus mirkyti per naktį, o tada sumalti ir išspausti pieną. į jį dėti uogas, bananą ir malti. gausis neva pieniškas kokteilis.

b) avokadas (1.5), ananasas ir medus (4 šaukšt.). viską sumalti ir gausis jogurtas.

savaitgalis Korke

– labas mano drauge, algis raso. esi?

taip prasidėjo mūsų (pavadinčiau „retu nutikimu“) pokalbis skaipe. truko apie pusvalandį ir pasibaigė žodžiais:

– laukiu susimatymo. iki.

per tą laiką nieko jau tokio smarkaus nepasakėme. nutarėme, kad visgi ganėtinai seniai matėmės ir tas pasiilgimas daro savo. po savaitės reikia pasimatyti bent kelioms dienoms, paropinėti po vietinius kalnus ir nusiristi nuo širdies tuos akmenis, kurie per tą laiką prisikaupė (jei taip nutiko) arba pasidalinti anekdotais, nutikimais. akis į akį juk tai daryti yra šiokia tokia prasmė ir net malonumas.

vakaras prieš kelionę. Osvaldas grįžo kiek pavėpęs. sakė, kad gėrė su graikais, vieno kurių vardas buvo Zyzis. vėliau jis sužinojo, kad važiuosiu į Airiją ir tada tarp jo ir mamos užvirė rimtas pokalbis. mama sakė, kad man gali būti bėdų dėl ugnikalnio, o brolis iškart – ką, važiuosi fotkinti ugnikalnio į Italiją? mama – ne, taigi Irlandijoj išsiveržė, o ji - šalia Airijos. kurį laiką šeima aiškinosi apie tai kad Irlandija ir Airija yra tas pats, tik vienas žodis rusiškas. tada brolis nesutiko, kad Islandija yra netoli Airijos, nes į Islandiją vaikai kalėdų seniui laiškus rašo. mama: tu gal ir rašai, o kalėdų senis tai Laplandijoj.

vėliau, klodamas lovą brolis mintija apie geografiją:

- ko norėčiau: pabūti prie ugnikalnio, užlipti į Everestą - ten iškelčiau trispalvę su fabijoniškiu, ir dėl mamos pristumti Islandiją prie Airijos.

*

viskas vyko lyg sviestu patepta – keliai į oro uostą buvo be kliūčių, pasai galiojantys, tašės leistino svorio ir dydžio (man teko užsiimti knygų kontrabanda, nes jos viršijo svorį Vyto ir Ingos lagaminuose, kurie vyko kartu), lietus – nė motais. lėktuve knapsėjom, bet vaikelis už nugarų, maištaujantis prieš saugos diržus, saugojo mus nuo miego.

Korko oro uoste, užmiršęs atvirkščią vietovės įprotį, prajuokinau vietinius lietuvius besiropšdamas ant vairuotojo sėdynės. kai klaida buvo ištaisyta, o juokas nutilo, patraukėme į giedru rytu mus pasitinkančią Airiją šalia Korko. pakeliui sužinojau, kad airių kalba labai keistai skamba ir ja niekas čia dėl to beveik ir nekalba, tik kai kurių vietų pavadinimai belikę linksmumo dėlei. kai kurie miesteliai turi pradžią Kil (Killarney, Kilkenny). kompanija juokavo, kad su laiku turėtų atsirasti miesteliai Killlithuanian ir Killpolish.

nors miegu nebuvome išlepinti, buvo nutarta varyti į kalnus. jau kaip ir savaitgalis – smagaus laiko leidimo metas. Vytukas mandagiai nuvarė miegoti. aš irgi pakeliui į kalnus nunarinau galvą, besigrožėdamas margu kraštovaizdžiu – kalvos, takeliai, krūmai, medeliai, upeliai, debesėliai, siauros vingiuotos gatvelės, avelės, karvelės laukuose.

oras buvo geras, proga irgi (Algį su Marija lankiau pirmąkart per tuos 6 metus), tad mūsų trijulė pasuko prie aukščiausio kalno Airijoje (1039 m.), kuris nuo Korko ranka pasiekiamas (tai vietos puikumas: žinsnis į šoną – kalnai, žinsnis į kitą – koja vandenyne arba virš skardžio). man, gyvai nemačiusiam kalnų iš arti, jie atrodė kaip atviruke – parūkusiom viršūnėm, apsamanoję, nusėti avimis ir piemenimis.

visų pirma, ilgas apšilimo takas – iki kalno reikia brautis ilgiau nei į jį kopti, bet akis lepina avingos pievos, akmenuoti upokšniai, ežeriūkščiai ir simpatiškas horizontas. paminėtina ir tai, kad savaitę prieš savaitgalį tose vietose siautė audros, tad dulksną ir šilumą (+14) galima laikyti nemenku pliusu, o su megztiniu nesijaučiau taip kvailai kaip nuvažiavęs į Suomiją, kur per savaitgalį atėjo pavasaris ir išgarino snieguotus kelius.

maisto atsargos buvo negausios: po du saldainius, kriaušę, obuolį ir kažkiek vandens. Algis nesutiko už tiek saldainių kopti į viršų (kopti galima iš dviejų kalno pusių: vienoje lengvas kelias rožėmis klotas, o mes pasirinkome tą, kuris pavadintas „velnio kopėčios“), bet kažkokia nenumaldoma jėga jį stūmė į priekį. Marija atsisakė toliau eiti vos tik priėjome kalno papėdę, pakeliui išmirkę kojas pelkėse. visgi, atsisėdusi ant akmenėlio sukrimto obuolėlį, nusiramino, susiėmė ir pakilo. kopti buvo įdomu. kalno šlaitu driekėsi akmenų takas, kuriuo sruveno upelis. tuo taku visi ir ropinėja. smagu, kad jis pakankamai platus ir yra galimybė kopti ne viena vieta, kad nėra išminto tako, kuriuo visi skruzdėliškai gabena savo kupreles aukštyn žemyn, tad reikia vis dairytis ir ieškoti savo kelio.

na, tai kopėm kopėm, vingiavom akmenų virtinėmis, akimi palydėdami krentantį akmenėlį, išsprūdusį iš po bato. kartas nuo karto atsigręždavom į paliktą po savęs kelio gabalą, ir kuo jis buvo didesnis, tuo mažesniu mums matėsi ir tuo labiau gniaužė kvapą ta anomalija – mažučiai ežerėliai, žmogeliai taškeliai, paukščiai skraidantys po mumis, o ne virš...

priėjome ruožą, kuriame akmenų krūvos tapo nestabilios, šliaužė, judėjo po kojomis. tai buvo ženklas, kad esame arti tikslo. tada nutiko įdomus dalykas – Algis pradėjo zirzti, kad jau gal lipkime žemyn ir taip smagiai pasikopinėjom (jis jau buvęs kalnuose ir žinojo, kad reikia taupyti jėgas kelionei žemyn), o Marija kaip tik veržėsi į dangų, nors takas tapo gana pavojingas. Algio atkaklumas greitai ją įveikė ir mes sutarėme, kad jie keliaus atgal, o aš pirmyn. iki viršaus buvo likę gal 5 min. kelio. ten driekėsi platumos, vaizdai į gretimus kalnus ir lygumas, kurių nesimatė, nes tvyrojo rūkas ir leido matyti gal 50 metrų aplink. nutariau, kad to pakaks, kad keliaučiau toliau (kopimas buvo iki 700 m., o iki pačios viršūnės reikėjo eiti akmenuota vietove, kuria jau kopimu vadinti tenesiverčia liežuvis, nes tai būtų netiesa). visgi esu čia pirmą kartą ir nežinia kada mane velnias vėl užneš savo kopėčiomis, tad kaip ežiukas rūke nuslinkau ta kryptimi kur turėjo būti pati viršūnė. tai šen tai ten matėsi grupelės keleivių/kolegų, su kuriais prasilenkiant yra kalnietiškas paprotys pasisveikinti.

tiesą sakant, nežinojau kas manęs laukia viršūnėje, o ir Algis galvojo, kad joje bus sukrauta kokia akmenų kaugė su kokia lentele. taigi, mane pasitiko lentelė ant didelio metalinio kryžiaus. šalia jo buvo suręstas toks akmeninės tvoros gardas, lyg ir apsaugantis nuo vėjo. jame ilsėjosi kalno užkariautojai mosuodami sumuštiniais ir termosais. nustebau pamatęs ten vaikų, tėvelį su kūdikio kėdute ant pečių (tik vėliau sužinojau apie tą rožėmis klotą kelią, kuriuo jie tikriausiai ir atėjo), nes man tas velnio takas pasirodė pernelyg pavojingas šeimos pasivaikščiojimui laisvalaikį. bet ar galima supaisyti vietinių pramogas...

buvau nusiteikęs ilgai neužtrukti ir pavyti besileidžiančius savo draugus, bet greitai supratau, kad kojų raumenys labai gerai pavargę ir leistis žemyn nebus taip smagu, kaip maniau anksčiau, kad bus. mano taktika buvo apgauti save – pasisukau lyg lipčiau aukštyn, o leidausi žemyn. kaip krabas ar vėžys, ar šiek tiek liksmas žmogus. man sekėsi neblogai. guodžiausi, kad manęs per rūką niekas nemato.

priėjęs tą 700 m. ribą nutariau pailsėti ir susikaupti. sekė kopimas žemyn ir reikėjo keisti taktiką, mat buvo svarbu gana tiksliai matyti kur šlapias batas mane nuneš. atsiminus, kiek reikėjo kopti į viršų, darėsi neramu ar besileidžiant kojos nenuspręs išeiti į užtarnautą poilsį. mano nuostabai ta nestabilių akmenų atkarpa jas kažkaip net sustiprino. o gal tas „gyvybės arba mirties“ žingsnis, kurį žengiau nusileidęs į tokią vietelę, kur supratau, kad reikia keisti kryptį, bet taip nepatogiai, kad stipriai pajaučiau kaip norisi gyventi. nežinia kurioje vietoje supratau, kad mano batai neslysta per šlapius akmenis ir praėjus tą nestabilią atkarpą man kopimas žemyn buvo smagus atrakcionas. atsiminiau kaip per aikido vasaros stovyklas lakstėme per molo akmenis Melnragėje ir su panašiu ūpu artėjau prie draugų. maniau, kad jie seniai grįžę į automobilį, geria arbatą ir pučia seilių burbulus, bet aptikau juos kaip tik kalno papėdėje ir pilni įspūdžio patraukėme namo.

paaiškėjo, kad vakare bus jų šeimos draugo Vadimo gimtadienio šventimas, tad nuotykiai kalnu nesibaigia. nors Algis pats negeria daugiau nei metai, mus, šventikus, nutarė pavaišinti geru airišku viskiu Powers ir tas Algio butelys atsistojo ant stalo į savo brolių kompaniją. gimtadienis buvo linksmas vietinių lietuvių ratelyje ir su kiekvienu Powers‘u vis linksmėjo. legendos apie pokštininką Povilą nebuvo iš piršto laužtos ir jis tą vakarą atrišo ne vieną juokų maišelį.

Sekmadienį visi normalūs vaikai lanko lietuvišką mokyklą, tad Noja, Gertrūda ir Ema dešimtai buvo papuoštos ir į ją nugabentos. o mes – į miestą. pasivaikščiojome, aplankėme įvairias drabužines. tarp jų ir tokią Penneys (salyne tokie žodžiai nėra nešvankūs. pvz., pas britus ir pinigai – peniai). mano garderobas pasipildė gražiu šaliu ir kelnėmis. Korkas nėra didelis miestas, tad kone visose parduotuvėse atsitrenkdavome į vakarykščius šventikus.

popietę nutarta praleisti prie skardžių, vandenyno. taigi, važiavome prie skardžių ir vandenyno. skardžiai aukšti, o vandenynas mėlynas ir daužosi į uolas, nors šiaip atrodo ramutis. sako, kad kartais jame galima pamatyti ryklių arba ruonių. oras vėsus, vakaras vėjuotas, o vaikai juokingi. prie skardžių pririnko maišelį sraigių: auginsim sode. paplūdymy darė sekretus, rado visokių skirtingų batų ir lakstė su močiute, o kai grįžome į automobilį ėmė rėkti, kad sraigės išsilakstė po visą mašiną. Gertrūdai tai tos sraigės pirštu nepaliečiamos – fee.

namie mūsų laukė gardi vakarienė ir muzikinis vakaras. namų šeimininkas turi gitarą, visokių dainų tekstų, balsą ir dainingą žmoną, tad pakirstas melodijos kur ne kur įsiterpiau ir aš. begalinio svetingumo pagautas, Algis nutarė pavaišinti airišku alumi Murphys‘s, tik aš, neišprusimo vedinas, sugadinau to alaus ypatybę – atsidariau skardinę ir ėmiau gurkšnoti. pasirodo, skardinėje yra kažkoks rutuliukas, kurio dėka puta (įpylus į bokalą) tampa labai graži. nieko tokio, paskutiniam vakarui liko dar viena skardinė.

pirmadienio rytą vaikai buvo išgabenti į airišką mokyklą, o tėtis į darbą. jam ilgai plušėti neleidome ir nuvažiavome aplankyti. pasigrožėję verslaviete nuvykome aplankyti ir mažųjų mūsų draugų. kišenėse – vaišės – razinos. pirmieji mus pasitiko suslikai, gyvenantys kartu su bezdžionėmis, kurios karstėsi jiems virš galvų. dėl to jie buvo kiek nusiminę. šalia jų driekėsi pieva, kurioje ganėsi žirafos, zebrai, ožiai ir stručiai. graži pievelė, šalia kurios suoliukai vilioja praleisti valandą su knyga. mes to sau neleidome ir leidomės takeliu, kuris vingiavo pro tapyrų, visokių paukščių ir bezdžionių namus, ruonių baseiną, erelio lizdą ir lemūrų parkelį. jiems ir buvo paruoštos vaišės. jie mus pasitiko kone išskėstomis rankytėmis, bet puotauti draudė ir griežti užrašai, ir zoodarbuotojai.

sekdamas tetos pavyzdžiu (neseniai lankėsi Turkijoje), fotografavausi atsirėmęs į palmę, kad žiūrovui būtų aišku – nuotraukose už manęs yra ne fototapetai). aplankėme Emos numylėtinius – pingvinus, leopardus, bizonus ir zooshop‘ą. man patiko to sodo atmosfera, kai žvėrių apartamentai erdvūs, šalia takelio guli išsidrėbusios kengūros su kengūriukais, paukščiai mielai bendrauja su lankytojais, gibonai atsiliepia skardžiu juoku, o lemūrai šlaistosi aplinkui alkanomis akelėmis.

po pietų visa mūsų gausi šeimyna aplankė kitą vandenyno kranto gabaliuką. šį kartą bridau apkabinti švelnių bangelių, o kojas stingdė šaltas vandenyno mėlis. tegu jį bala – užsibūti ūpo nebuvo. gana atšiaurus vėjelis atpūtė ir lietaus debesį. netrukau pastebėti, kad oras toje vietoje gana permainingas. normalu jei per dieną būna visko: saulėta, debesuota, vėjuota, lietus, kruša. namų stogai dengiami sunkiomis plytelėmis, kurių vėjai neišsineša į kalnus, o gyventojai pratę turėti atitinkamą oro sąlygoms rūbelį.

po vakarienės nutarėm įsipilti antrą skardinę alaus kaip ir pridera, su visais efektais, tik dėl neaiškaus likimo posūkio vėl nieko nepavyko. matyt Murphy‘s alui suveikė Merfio dėsnis ir ligi dugno visų Airijos stebuklų išsemti nepavyko. nenusiminiau, nes tas juokingos kalbos žmonių kraštas mane smarkiai palepino įspūdžiais.

Korko oro uoste manęs laukė netikėtumas, kai jau atsiglėbesčiavęs su Algiu dairiausi po duty free parduotuve to Powers‘o. Laaabas, - man į koja vežimu bakstelėjo sena (jauna ir graži) Algio šeimos draugė Laura su dukrele Erikute. varė atostogų į Lietuvą. man pakeliui. papliurpėm, paknapsėjom, patylėjom. ją pasitiko mama su broliu ir linksmai marmaliuodami mane pavežėjo iki namų.

o jau čia vasarą galima pavadinti vasara...

pavasaris "javų kaime"

Nors šiandien dar net nei vidurys mano buvimo Javų kaime (Jyväskylä), bet toks smagus rytas, kad plunksna pati įkrito į ranką ir dalinasi šių dienų įvykiais. Buvo ir linksmas nutikimas su bananu, bet apie jį vėliau. Dabar rekėtų pradėti nuo Lietuvos. Ji – mano Tėvynė. Graži šalis - nuklota laukais, miškais, grybais, ūkininkais ir gražių lietuvaičių plaukais. Kaip jau visiems žinoma, Japonijoje vyksta globalūs sukrėtimai, sukrečiantys ir mus – nutolusius per visą gaublį. Man asmeniškai, tas sukrėtimas gal kiek dvigubas, nes buvo planuotas vizitas į Tokijų dviems savaitėms. Dar vasarą treneris sako taip maždaug: pajiexali v Japoniju? Aš sakau maždaug: xarašo, pajiexali. Ir štai šio lyg ir paprasto pokalbio pasekoje vystėsi didelis planas – pasveikinti Moriteru Uesiba garbaus šešiasdešimtmečio proga, pasigrožėti karpiais, geišomis, Tokiju, Kiotu, vienuolynais, Fudži kalnu, hieroglifais, japonais ir sakuromis, prigirdyti prakaitu Hombu dodzio tatamius ir pasitikti visokius netikėtumus. Iki mums visiems svarbios dienos, kovo vienuoliktos, viskas vyko kaip sviestu patepta. O tada sumuštinis su tuo sviestu dribo ant sudrebintos žemės. Taip gerai sudrebėjo, kad kitą sviesto sluoksnį nežinia kada pavyks beužtepti, nes tą sumuštuką gausūs vandenys nunešė nežinia kur...

Ir tada, nei iš šio nei iš to, sužibėjo šiaurinė Suomijos žvaigždė. Ai, kažkaip norisi ten grįžti. Pasiilgau Lauros, saunos, to minkšto aikido, ežerų ir miškelių, suomiukų gerais juokingais veidais. Kaip tik pažiūrėjau kokie ten vyksta seminarai ir še tau kad nori – balandžio pirmosios pokštas – Juhani Laisi dvi dienas siautės su mano senais gerais draugais. Patikėjau ir nusiteikiau maždaug tokiam vaizdui - praveriu rūbinės duris ir sakau: hello guys. Nice to meet you again. Tada pagalvojau apie LT kompaniją – Andriui patiktų suomiškas aikido. Dar galėtų važiuoti treneris, Alina. Su Laura nutarėm, kad keista kompanija, bet kuo keistesnis gyvenimas tuo smagiau – to nenuginčysi. Po keisto nesusipratimo treneris su Andrium liko kur ir buvę, o Alina... irgi, che che.

Na ką, dievas mus myli, for sure. Buvo visai nedaug likę iki to balandžio, bet Simukas mikliai sutvarkė bilietus. Sutariau su suomiais, kad paskolins keikogi (tad tašėje daugiau vietos lauktuvei). Šiltas atsisveikinimo vakaras su Roku ir Jolita praplaukė tarp medaus bokalų Bravarijoje. Inga, lyg tyčia, turėjo laiko susitikti Kaune, apdovanoti kreidelėmis ir masažiniais pieštukais ir nuvežti į oro uostą. Lėktuve sėdėjau prie lango ir ko tik neprisižiūrėjau (debesų tokių kaip iš kosmoso). Iš lėktuvo kone pirmas puoliau ir Lauros ir Joro glėbį. Taigi – viskas kaip šokoladiniu sviestu patepta.

- hello guys. Nice to meet you again – sakau šeštadienį, kuris man buvo kaip sviestu pateptas – varčiausi ryte (morote) ir vakare (yokomen). Sekmadienį – ryote, kata dori menuchi. Suomiukai šiltai sutiko – voliojomės ir šypsojomės dėkodami vieni kitiems. Sekmadienio vakarą su Laura varėme į šaltoką olą sėdėti ir skaičiuoti kvėpavimą. Jau maniau, kad veltui pasiėmiau tą šiltą megztinį su elniu, nes čia prasidėjo pavasaris – tirpsta tas sniegas, telkšo kas tik gali. Oloje sėdėjom priešais sieną ir kas pusvalandį vaikščiojom gyvatėle vienas paskui kitą. Visai fainas žaidimas. Ta siena tokia nelygi – visko joje galima pamatyti. Aš žiūrėjau į ją ir mačiau kaip joje tai vienur tai kitur atsimerkia akytė pažiūrėti kas gi čia atėjo pasėdėti. Kam prailgsta ta spengianti tyla, gali paprašyti, kad olos šeimininkas su pagaliu padaužytų per pečius. Vis šiokia tokia pramoga. Kartas nuo karto buvo suskambinami varpeliai, kurie maloniai užpildydavo patalpą, tačiau tą apgaulingą malonumą netikėtai ir baisiai garsiai nutraukdavo suplojamos medinės lentelės, kurios galbūt nuspalvino ne vieną mano plauką žile.

Tai va, dabar tas nuotykis – grįždami iš meditacijos užsukom į pardę ir be viso ko paėmėm bananų. O prie namų prireikė nulipti nuo dviračių ir pastatyti į jiems skirtas vietas. Tada ir sudrebėjo ranka, bananas atplyšo nuo kekės ir nukrito ant slidžios žemės. Ir nutik tu man taip, kad Laura juokdamasi iš to pervažiavo jį savo dvirka. Kažkoks likimo pirštas nubaudė tą bananą, bet taip juokingai.

Savaitėlė praėjo su transerfingo audio knyga. Labai įdomu.

Trečiadienį vėl lindome į olą. O po to dar ir sekmadienį. Tada buvo gera nuotaika – įsivaizdavau kaip juokinga būtų garsiai žiovauti arba jei kas nors paperstų,bet kuklinausi taip daryti pats. Per pietus (kartu su dzen budistais) valgėme thai food ir persimetėm keletu angliškų žodžių. Keistas likimo pirštas įstūmė mano pirštą į arbatos puodelio auselę ir maniau, kad amžiams, bet gardžiai pasijuokę pirštą išvadavome. Su Laura pasidžiaugėme Kai – žmogumi nuotykiu. Jam vis kas nors nutinka – maistas krenta iš burnos ir lėkštės, kūnas kliūva už turėklų. Kai atėjo metas atsiskaityti, paaiškėjo, kad jo kortelė tuščia. Reikėjo iš sąskaitos pervesti į ją pinigų. Su juo nepanobuodžiausi.

Dabar apie pirtį. Ėjau į ją šeštadienį ir sekmadienį. Šeštadienį buvo geras oras ir norėjau į tą, ant ežero kranto, bet kai nuvarėm, pirtis buvo išnuomota vakarėliui, tad pasivaikščioję su Joru nusprendėme, kad reikia pasinerti į ežero glamones be pirties. Vuorilampi pasitiko mane šiltesniu glėbiu nei žalieji, gal dėl to, kad visą dieną jo plikę šildė saulė. O pirtis laukė namie (viršutiniame aukšte įrengta tokia vieša). Sekmadienio pirtis buvo linksmesnė, nes vienu metu atėjo pora vyriškių. Vienas atsisėdo su skutimosi peiliuku rankoje ir baksnojo juo sau į kulną, o kai kiek įšilo ir pradėjo iš jo veržtis skysčiai, pradėjo skusti savo pliką galvą. Kitas, įėjęs į pirtį, paėmė akmenį iš krūvos, ant kurios pilamas vanduo ir pasiūlė kam nors palaikyti (niekas nesutiko). Jis pirtį labai mėgsta, nes prasėdėjo joje kol jau aš išėjau namo. Pastebėjau jo rankos miklumą – iš vieno pirties galo (kur jis sėdėjo) sviesdavo vandens kaušą ant akmenų (kurie buvo kitame gale) lyg Robinhudas strėlę į taikinį. Tuo metu aš sėdėjau ant suolelio ir tas kaušas praskrisdavo virš mano galvos nekliudęs nei plauko.

Šioje kelionėje mane lydi dovanų fėja. Kaune Inga mane apdovanojo paišymo prietaisais. Čia Laura padovanojo tekstilinių flomikų ir net baisaus gražumo marškinius. Ir iš vis, poniškesnį gyvenimą sunku įsivaizduoti, tad esu smarkiai dėkingas už tą malonę. O pavasaris juk gražus - saulė kutena, vėjas glosto kai kojos mina pedalus, o pro žandus sprūsta daina...

Paskutinį vakarą leidome su geriausia Joro drauge Jurgita. Jai atėjus paaiškėjo, kad ne veltui vežiausi ir Tichu, ir šokoladą.

Paskutinė diena kiek nustebino tokiais siurprizais - netyčia sutikom tokią lietuvę, apie kurią Laura pasakojo ir tokį suomį apie kurį pasakojo Laura. Čia toks keistas tviksas, kaip ir tas, kuris atsikartojo man jau dardant į gimtąjį kraštą, kvepiantį medumi ir darbščių žmonių prakaitu. Įvažiavęs į Tamperę pamačiau tokias vat iškabas - Wurst ir Hesburger ir nežinau kodėl jas vėl pamačiau įvažiavęs į naktinį Vilnių. toks keistas, nežinia ką skelbiantis tviksas...

Kaip jau ten bebūtų, bet Vilnius nebūtų tokį gerą vardą pelniusiu miestu jei jame nepapulčiau į savo mylimojo glėbį. Kaip visada, Rokas mane pasitiko su druska, duona ir degtine. Reiškia, kad pasaulis dar sukasi visu savo margumu nuspalvindamas mūsų kasdieną, džiugindamas ir akį, ir širdį ir kt. kūno dalis. Ačiū tau, pasauli!

Loldonas

Nemažai skaipinom su Agne. Nu ji vis pasakojo kokia laiminga tame svajonių krašte, kokie ten visi faini. Sako: atvažiuok į svečius. O aš: tai, kad nlb pinigų yra. Tai, sako, maisto nereikės pirkti, oysterį savaitei aš nupirksiu, kitai savaitei – Jūratė. Na, jei taip, tai tebūnie. Pažiejom, kad kaip tik ant švenčių tinka važiuoti, nes bilietai pigesni. Ir Aivaras iškart sutiko.

Kažkaip nemažai sklandė aplinkui kalbų (delfije, iš mamos), kad nepavyks nuskristi, nes Londone žmonės gyvena oro uoste, o lėktuvai neskraido. Gerai, kad ten kokie trys oro uostai, tai į vieną mums su Aivaru pavyko nuskristi. Kažkaip sekėsi. Visų pirma jis vos spėjo į traukinį, nes taksi vėlavo, bet mus lydėjo fortūna, tad gražiai nuvažiavom. Iš to malonumo net pašikau traukiny. Kaip ir pridera, mus patikrino kontrolė.

Iš Kauno stoties važiavom pas vieną iš Aivaro meilių – Mildą/Matildą. Ten visai jaukūs namai, tik šaltos grindys ir rūkoma. Aivaro draugas mus nuvežė į oro uostą ir mes ten labai skubiai, be eilės ėjome patikrą, tada staigiai pirkom degtinės ir ragavom sėkmės proga. Džiugu buvo, žmonės šypsojosi, Aivaras kalbėjo su kažkokia meile mobileku, o aš vis jam pakišdavau pripiltą kamštelį.

Lėktuvui pakilus, mes jau buvome šiltučiai ir pastebėjome, kad aplinkui keleiviai tik traukia butelius ir linksmėja. Senutė už mūsų taip įsisiautėjo, kad dalino visiems savo naminius grybukus, bučiavosi su Aivaru ir pastoviai šaukė viską ką sugalvodavo: London Paryž; i love you please...

Pastarąja fraze nudžiuginau Jūratuką kai skambinau iš Lutono ir ten viską tada sutarėme - kur susitikti ir t.t. Aivaras gyveno Londone, tai pasiklioviau jo pažinimu šio keisto miesto, kur transportas važiuoja žydiškai, o gyventojai margi kaip lietuviški margučiai. Mačiau parduotuvę ant kurios didžiosiomis parašyta – parduotuvė. Ėjom ir dairėmės – ak, Londonas. Buvome kažkur šiaurinėje dalyje, tad Aivarui reikėjo pasistiprinti kebabu ir pulti į metro tunelį. Jis mus išvedė į Jūratuko glėbį. Šypsojo raudonom lūpom, lyg viskas būtų kuo geriausiai.

Pakeliui į namus užėjom pas arabus spekuliantus ir turbūt jau tada be chalvos ir kt. Š. ėmėm vyno. Žodžiu, Loldone gėrėm kone kasdien. Jau tą pirmą vakarą variau su Jūratuku į svečius pas Janiną ir Tomą. Vaišėms vežėmės degtinės. Bet viskas baigėsi baisiu išgriuvimu. Nepamenu, kad šokau su Agne, bet pamenu, kad Tomui dariau masažą. Kita diena baisi – miegojau ir šliaužiau prie kompo tikrinti pašto.

Fainai, kad Agnė dirba kinoteatre. Vedėsi į lievą Narniją, gražų Troną ir Meilę bei kt. narkotikus. man patinka eiti į kiną. Susipažinau su linksmuoju Maliku. Jam nėra problemų bet ką kalbinti ir rodyti savo baltus dantukus. Įdomu būtų pamatyti Rafį, apie kurį Agnė tiek svajojo balsu, kuris toks geras ir jai nupjovė dviračio spyną ir nenorėjo švęsti firmos baliaus sausio 10-tą.

Vakarą prieš kūčių vakarą buvau pas Dario, nes Jūratukas pakvietė. Aš buvau vienas namie, nes su Aivaru įvyko nesusipratimas ir jis man parašė gražų laišką, paslėpęs raktą po plastmasinėmis gėlėmis. Londone tai normalu. Pastebėjau, kad tai iš dalies nesusipratimų miestelis ir turi savo to žavesio. Jūratukas iš darbo privežė vaišių ir jie ten dar gamino viską. Paaiškėjo, kad Dario kūčių vakarui gamins patiekalus, tad pasisiūliau padėti ir jis maloniai priėmė pasiūlymą savo neblėstančia šypsena.

Kt. dieną atvykęs pas jį pažadinau, nes jis vargšelis gamino visą naktį ir visko prigaminęs prigulė užtarnauto poilsio. Gerai, kad dar ne per anksti atvariau, o kaip tik kaip ir jo butiokas Paul. Irgi malonus jaunuolis su kuriuo padėjome tęsti vaišių ruošą vakarui. Į virtuvę pradėjo rinktis svečiai – Povis, kanadiečių ar australų pora (nesuprantu kodėl man gali susipainioti tie dalykai), Bjanka, Agnė, Aivaras, Jūratė. Plotkelio nelaužėm, poterių nekalbėjom, bet daug ir skaniai privalgėm bei prigėrėm. Ant sienos kambaryje buvo graži elgutė, po kuria kai kurie svečiai rado dovanų. Kai kas jų gavo virtuvėje. Jūratė mum su Aivaru padovanojo kartu, bet po to pasakė, kuris ženkliukas jam, o kuris man. Jam patiko atvirkščiai, tad apsikeitėm. Knygelė jam irgi mano patiko labiau, bet jomis keistis griežtai atsisakė. Šventė kaip šventė. Tik viskio gerai prisiragavau, kad po to Agnei kaip visada nemalonumų pridariau. Šiaip ne taip grįžom taksu. Tai gana svarbu, nes nuo ryto visą parą niekas nedirbo, nes kepė kalėdinius kalakutus ir juokėsi pilnom burnom šampano.

Keletą kartų su Aivaru, Jūrate vaikščiojom po miestą. Kartą kokį pusdienį praleidome knygyne. Kažkoks nežmoniškas atvejis. Džiugu, kad radau ten tokio grožio atvirukų, kad neįmanoma nepirkti. Perverčiau knygą apie Robert Pattinson, nes norėjau pamatyti nuotraukų su Bella. Man ji simpatiška.

Dar buvome Soho (Aivaro favorite) ir kituose rajonuose, parkeliuose. Man patiko chinatownas. Ten daug siauraakių. Jie tokie simpatiulkos. Aplankėme vieną kinų veggie pardę. Faina, kad nemoka kalbėti angliškai, bet labai šypsosi. Patiko, kad pardavėja, pamačiusi, kad dar telpa kažkas man į dėžutę, pridėjo visokių skanių dalykėlių.

Kartą, dar vieno nesusipratimo dėka, su Mantu, Agne ir Jūratuku atsidūrėme korėjiečių valgykloje. Ten padavėja – tikras angelas. Maža to, kad labai gražiai kalbėjo, tai dar man parodė kaip reikia valgyti tą čirškantį patiekalą. Et, galėjau kaip nors su ja nusifotkinti. Kelionėje fotkinau telefono fotiku. Viskas aišku – reikia keisti telefoną – labai sunku normaliai ką nors nufotkinti.

Per Bjankos gimtadienį atėjo svečiai iš Rumunijos. Tą dieną mes su Aivaru buvome turgelyje ir ten porą kartų buvome pasimetę, bet visgi nupirkome jubuliatei dovaną. Nors ir murziną, bet linksmą. O Baliui dar pavyko gauti balionų su gyvuliškais pavidalais – kiškučiai, paukšteliai, kirmėlės. Tas paukštelis buvo toks biški kaip ruonis, tai Aivaras tiek juokėsi, kad net nufotkinau.

Svečiai rumunai buvo gana tylūs, bet mėgo tarpusavyje kalbėtis savo kalba. Agnė norėjo juos pamokyti, sakydama maždaug: it‘s unpolite not to speak english when others around cannot understand. Toks rumunas atsakė, kad jo, bet mes taip retai matomės, kad kalbėsimės rumuniškai. Vėliau tas pats rumunas, prisiragavęs vyno juokavo maždaug taip: i like pussies. O mes, lietuviai, taip mylime visus, kad angliškai kalbėjome net kai kiti išeidavo ir likdavome tik mes.

Po to buvo Naujieji. Pas mus rinkosi svečiai – Tomas (be Janinos, nes jai lyg ir depresija ar kažkas tokio), Mantas su Agne atmynė dvirkomis, Paulius herbstas toks neva rimtas ir juokingas, Dario su kažkokiais patiekalais, Jūratukas, Agnė, jos brolis su Alma ir dar kitas Tomas, kuris mus nustebino savo amžiumi ir jauna išvaizda. Rumunės tai vėliau atvarė. Na, tai dar vienas girtas vakaras, po kurio sekė kino dienos. Oi...

Dar variau maitinti parko paukščių. Jie ten labai drąsūs. Plaukioja ir laukia maisto. Ir taip suguža kai mesteli trupinių. Kai kurie išlipa ant kranto ir užvertę galvas kažką gargaliuoja – skubina. Kiti mušasi dėl duonos kąsnio. Gulbės tai tokios orios, ramios. Kasosi, dairosi, ramiai laukia kol šalia kas nukris. Nesiblaško kaip tie kiti. Viena antis nekantrumo kupina net pradėjo mane purtyti sugriebusi už kelnės. Deja, nieko jai pasiūlyti jau nebegalėjau, nes duonos maišas jau buvo tuščias.

Vienas geresnių dalykų Londone – perskaityta Giedros Radvilavičiūtės knyga „suplanuotos akimirkos“. Gal kasdien skaičiau ir vieną dieną taip norėjau paskaityti, bet Agnė buvo ją išsivežusi į darbą. Reikėjo kažko imtis, tad nupiešiau piešinį nusiraminimui.

Atgal grįžome ne be stebuklo. Jūratukas žino gerą svetainę, kur parodyti visokie maršrutai kaip geriau nuvykti nuo A iki B. Ir išsiaiškinom kaip reikia mums. Tada atsiglėbesčiavome, paėmėme iš Jūratės 10 paundų, nes pas mus tik po 10 buvo belikę, o autobusui iki oro uosto po 15 turėjo užtekti. Tai visų pirma, mums pasisekė, kad iki to autobuso nusigavome (nes iki jo reikėjo važiuoti naktiniu, kurio numeris buvo buvo kažkoks kitoks nei tikėjausi), o jame paaiškėjo, kad bilietukai po 16. Tada Aivaras kažką liūdnai sumurmėjo vairuotojui ir jis mus nuvežė pigiau. Oro uoste iš manęs atėmė peilius ir šakutes, kurias Jūratukas įdėjo dovanų draugams, o artėjant prie vartų į lėktuvą darėsi neramu dėl Aivaro tašės, kuri buvo didesnė nei ryanairas leidžia vežtis. Bet dievo pirštas mus sėkmingai nuvedė iki lėktuvo, kurį taip pat sėkmingai nutūpdė Kaune. Atgalinis skrydis buvo blaivas. Įdomu, ar yra tame koks nors dėsningumas...

Spėjome išgerti arbatą/kavą kai įpuolė linksmasis Aivaro bendradarbis ir nusivežė jį į darbą, mane išleidęs prie traukinių stoties. Man likimas nusišypsojo važiuoti gražiame traukinyje, kurio nereikėjo laukti, nes jis išvyko iš stoties kaip tik man įsėdus, lyg manęs būtų atvažiavęs pargabenti į Vilnių.

Stoties Gusto blyninėje labai skaniai užvalgiau, daviau pinigų sutiktam žmogui, kuris sakė „nežinau ką daryti, bet man trūksta bilietui“, nusipirkau lietuvišką oysterį ir kažkaip gana džiugiai puoliau į sostinės labirintą...