2015 m. sausio 9 d., penktadienis

bombibom

labas
su kuo tau asocijuojasi bombibom? su turkais? su vokiečiais? su lietuviais? o gal su šiuo produktu:


ne šiaip sau turkai sukūrė tokį skambų pavadinimą savo kramtoškei. gal todėl, kad ji smarkiai pokšteli išpūtus burbulą? gal turkai mėgsta skambius pokštus? palikime atsakymus netolimai ateičiai.

---

štai mes patogiai įsitaisę autobuse judame berlyno link. kalėdos praeity, o naujieji - rytoj. aplinkui šurmuliuoja daugiakalbė liaudis - kas rusiškai, kas angliškai, o gal ir armėniškai pasišnekučiuoja. ir lietuvių netrūksta. artėjant lenkijos link, tai vienas tai kitas keleivis nueina paklibinti tualeto durelių ir grįžta į savo vietą. nueinu pas vairuotoją pasiteirauti kaip reikaliukai. pokalbis buvo maždaug toks:
– people want to use toilet
– niepracuje
– when will we stop?
– za sto kilometrow w Augustowie
– in an hour?
– godzina

žmonės nusiramina, kad už valandėlės galės ištuštinti užpakalius. bet laimė nusišypso anksčiau. autobusą sustabdo policija. išlipa keleivis. jį areštuoja. tada įlipa policininkai ir klausinėja kur jo lagaminėlis. jis su savimi teturėjo maišelį su mandarinu, tad policija liko nieko nepešusi. paaiškėjo, kad tas keleivis skambino į policiją ir pranešė, kad vežasi autobuse bombą. pareigūnai privalo patikrinti ar tai tiesa ir palydi autobusą į artimiausią degalinę. ten visi išlipa ir turi stumti laiką kol atvyks aras su šunimi užuodžiančiu bombas. degalinės darbuotojos džiaugiasi netikėtu klientų antplūdžiu, bet kai sužino, kad degalinės teritorijoje bomba, ima drebėti ir sako, kad autobusas pastatytas ant požeminės degalų saugyklos. jei sprogs, tai viskas 2 km spinduliu išlėks į orą, nes kaiminystėje bičiuliaujasi dar pora degalinių. keleiviai ramūs, nes matė tą sprogdintoją ir vadina jį psixu ir narkomanu (skiriu jam šią dainą). visi gana linksmai šlamščia sumuštinius ir šnekučiuojasi. mus nugabena į kalvarijų kultūros namus, vaišina arbata, surašo duomenis. tada lenkas su savo autobusu lieka prie degalinės, o visi kiti susimeta daiktus į kitą autobusą, kuris visus nuveža ten kur reikia.

visas tas bombos reikalas lietuvoje užlaikė autobusą. mes porą valandų vėlavome ir atvykome kaip tik tuo metu kai Julija mus galėjo pasitikti. nuvykome į jos ir boyfriendo apartamentus, kurie man iškart patiko. šviesūs, su balkonėliu. ir mes iškart puolėme į parduotuvę. juk nauji metai! julija perka tik ekologišką maistą, tad neatsilikome ir mes. paėmėm sūrio, miuslio ir dar kažko. pakeliui į namus užėjome pavalgyti gardžių picų. kepėjas man labai priminė šį aktorių.

vakare - balius ir saliutai. nutarėm eiti pažiūrėti saliutų į šalia esančią aikštę. štai tada ir išlindo turkų yla iš maišo. daugelis neterliojo su saliutais, o tiesiog mėtė garsiai sprogstančias bombeles. visa ta garso fiesta labai mus baugino, bet sukandę dantis nuėjome prie aikštės ir pasitikome naujuosius žvelgdami į skystas saliutų švieseles. tada lyg per minų lauką gryžome namo pakeliui radę ir su savimi parsinešę išgyvenimo simbolį - eglutę.

porą dienų berlynas buvo nuklotas fejerverkų skeletais, tad eidami galėjom spardyti juos į kairę ir dešinę. šiek tiek bastėmės po miestą, fotografavomės, žiūrėjom lauko kiną, lankėme kavines, ir net vykome į potsdamą. tai toks dekoratyvinis miestas. kaip trakai, tik su malūnu ir rusiška kavine.

rytai būdavo ypatingai sveiki: geriam vaisių kokteilį, tada dervišų jogos sesija. o tada jau dienos vargai ir džiaugsmai. kartą Sigitai pasisekė gauti masažo sesiją, o vieną vakarą pasidarėme konsteliacijų sesiją. tai yra santykių aiškinimasis per kitus žmones. tarkim, noriu pasiaiškinti su žmona santykius, bet su ja pačia man kažkaip nepavyksta. tada paimu kitus du žmones ir vienas jų vaidina mane, o kitas žmoną. žiūriu ką jie veikia ir man tampa viskas aišku. aišku?

vieną dieną mums pasisekė pasvaikščioti. tiesiog ėjome kapinių ieškoti. einam einam, einam einam, vaikštom parku - medžiai, pievos. gražus didelis parkas, o kapinių vis nėra. radome net mini zoo, net lenkų bažnyčią. o kur bažnyčia, ten, žiūrėk, ir vienas kitas kapelis. saulė švietė, ramybė ir tyla smelkėsi į mūsų lasteles ir galbūt būtų gražiau šnibždėtis ar tik tylėti, bet tyla buvo retkarčiais sudrumsčiama. pvz., kai pamatėme besikapstančią bobulytę ir šalia jos striksinčią voverytę. kol taikiausi fotografuoti, bobulytė tikriausiai pasakojo, kad jos čia vis susitinka, prisijaukino viena kitą, jau kone draugės ir visa kita, bet mes vokiškai nesupratome ir atsimojavę pasukome savo keliu.

o vieną vakarą Julija mus nusivežė į kontaktinės improvizacijos džemą. į pilį. ten labai gera. visi tokie kind of friendly, peaceful, joyful ir happiness around. visai kaip ir pas mus!

o eurai jau pas mus! visai kaip pas juos.