Nemažai skaipinom su Agne. Nu ji vis pasakojo kokia laiminga tame svajonių krašte, kokie ten visi faini. Sako: atvažiuok į svečius. O aš: tai, kad nlb pinigų yra. Tai, sako, maisto nereikės pirkti, oysterį savaitei aš nupirksiu, kitai savaitei – Jūratė. Na, jei taip, tai tebūnie. Pažiejom, kad kaip tik ant švenčių tinka važiuoti, nes bilietai pigesni. Ir Aivaras iškart sutiko.
Kažkaip nemažai sklandė aplinkui kalbų (delfije, iš mamos), kad nepavyks nuskristi, nes Londone žmonės gyvena oro uoste, o lėktuvai neskraido. Gerai, kad ten kokie trys oro uostai, tai į vieną mums su Aivaru pavyko nuskristi. Kažkaip sekėsi. Visų pirma jis vos spėjo į traukinį, nes taksi vėlavo, bet mus lydėjo fortūna, tad gražiai nuvažiavom. Iš to malonumo net pašikau traukiny. Kaip ir pridera, mus patikrino kontrolė.
Iš Kauno stoties važiavom pas vieną iš Aivaro meilių – Mildą/Matildą. Ten visai jaukūs namai, tik šaltos grindys ir rūkoma. Aivaro draugas mus nuvežė į oro uostą ir mes ten labai skubiai, be eilės ėjome patikrą, tada staigiai pirkom degtinės ir ragavom sėkmės proga. Džiugu buvo, žmonės šypsojosi, Aivaras kalbėjo su kažkokia meile mobileku, o aš vis jam pakišdavau pripiltą kamštelį.
Lėktuvui pakilus, mes jau buvome šiltučiai ir pastebėjome, kad aplinkui keleiviai tik traukia butelius ir linksmėja. Senutė už mūsų taip įsisiautėjo, kad dalino visiems savo naminius grybukus, bučiavosi su Aivaru ir pastoviai šaukė viską ką sugalvodavo: London Paryž; i love you please...
Pastarąja fraze nudžiuginau Jūratuką kai skambinau iš Lutono ir ten viską tada sutarėme - kur susitikti ir t.t. Aivaras gyveno Londone, tai pasiklioviau jo pažinimu šio keisto miesto, kur transportas važiuoja žydiškai, o gyventojai margi kaip lietuviški margučiai. Mačiau parduotuvę ant kurios didžiosiomis parašyta – parduotuvė. Ėjom ir dairėmės – ak, Londonas. Buvome kažkur šiaurinėje dalyje, tad Aivarui reikėjo pasistiprinti kebabu ir pulti į metro tunelį. Jis mus išvedė į Jūratuko glėbį. Šypsojo raudonom lūpom, lyg viskas būtų kuo geriausiai.
Pakeliui į namus užėjom pas arabus spekuliantus ir turbūt jau tada be chalvos ir kt. Š. ėmėm vyno. Žodžiu, Loldone gėrėm kone kasdien. Jau tą pirmą vakarą variau su Jūratuku į svečius pas Janiną ir Tomą. Vaišėms vežėmės degtinės. Bet viskas baigėsi baisiu išgriuvimu. Nepamenu, kad šokau su Agne, bet pamenu, kad Tomui dariau masažą. Kita diena baisi – miegojau ir šliaužiau prie kompo tikrinti pašto.
Fainai, kad Agnė dirba kinoteatre. Vedėsi į lievą Narniją, gražų Troną ir Meilę bei kt. narkotikus. man patinka eiti į kiną. Susipažinau su linksmuoju Maliku. Jam nėra problemų bet ką kalbinti ir rodyti savo baltus dantukus. Įdomu būtų pamatyti Rafį, apie kurį Agnė tiek svajojo balsu, kuris toks geras ir jai nupjovė dviračio spyną ir nenorėjo švęsti firmos baliaus sausio 10-tą.
Vakarą prieš kūčių vakarą buvau pas Dario, nes Jūratukas pakvietė. Aš buvau vienas namie, nes su Aivaru įvyko nesusipratimas ir jis man parašė gražų laišką, paslėpęs raktą po plastmasinėmis gėlėmis. Londone tai normalu. Pastebėjau, kad tai iš dalies nesusipratimų miestelis ir turi savo to žavesio. Jūratukas iš darbo privežė vaišių ir jie ten dar gamino viską. Paaiškėjo, kad Dario kūčių vakarui gamins patiekalus, tad pasisiūliau padėti ir jis maloniai priėmė pasiūlymą savo neblėstančia šypsena.
Kt. dieną atvykęs pas jį pažadinau, nes jis vargšelis gamino visą naktį ir visko prigaminęs prigulė užtarnauto poilsio. Gerai, kad dar ne per anksti atvariau, o kaip tik kaip ir jo butiokas Paul. Irgi malonus jaunuolis su kuriuo padėjome tęsti vaišių ruošą vakarui. Į virtuvę pradėjo rinktis svečiai – Povis, kanadiečių ar australų pora (nesuprantu kodėl man gali susipainioti tie dalykai), Bjanka, Agnė, Aivaras, Jūratė. Plotkelio nelaužėm, poterių nekalbėjom, bet daug ir skaniai privalgėm bei prigėrėm. Ant sienos kambaryje buvo graži elgutė, po kuria kai kurie svečiai rado dovanų. Kai kas jų gavo virtuvėje. Jūratė mum su Aivaru padovanojo kartu, bet po to pasakė, kuris ženkliukas jam, o kuris man. Jam patiko atvirkščiai, tad apsikeitėm. Knygelė jam irgi mano patiko labiau, bet jomis keistis griežtai atsisakė. Šventė kaip šventė. Tik viskio gerai prisiragavau, kad po to Agnei kaip visada nemalonumų pridariau. Šiaip ne taip grįžom taksu. Tai gana svarbu, nes nuo ryto visą parą niekas nedirbo, nes kepė kalėdinius kalakutus ir juokėsi pilnom burnom šampano.
Keletą kartų su Aivaru, Jūrate vaikščiojom po miestą. Kartą kokį pusdienį praleidome knygyne. Kažkoks nežmoniškas atvejis. Džiugu, kad radau ten tokio grožio atvirukų, kad neįmanoma nepirkti. Perverčiau knygą apie Robert Pattinson, nes norėjau pamatyti nuotraukų su Bella. Man ji simpatiška.
Dar buvome Soho (Aivaro favorite) ir kituose rajonuose, parkeliuose. Man patiko chinatownas. Ten daug siauraakių. Jie tokie simpatiulkos. Aplankėme vieną kinų veggie pardę. Faina, kad nemoka kalbėti angliškai, bet labai šypsosi. Patiko, kad pardavėja, pamačiusi, kad dar telpa kažkas man į dėžutę, pridėjo visokių skanių dalykėlių.
Kartą, dar vieno nesusipratimo dėka, su Mantu, Agne ir Jūratuku atsidūrėme korėjiečių valgykloje. Ten padavėja – tikras angelas. Maža to, kad labai gražiai kalbėjo, tai dar man parodė kaip reikia valgyti tą čirškantį patiekalą. Et, galėjau kaip nors su ja nusifotkinti. Kelionėje fotkinau telefono fotiku. Viskas aišku – reikia keisti telefoną – labai sunku normaliai ką nors nufotkinti.
Per Bjankos gimtadienį atėjo svečiai iš Rumunijos. Tą dieną mes su Aivaru buvome turgelyje ir ten porą kartų buvome pasimetę, bet visgi nupirkome jubuliatei dovaną. Nors ir murziną, bet linksmą. O Baliui dar pavyko gauti balionų su gyvuliškais pavidalais – kiškučiai, paukšteliai, kirmėlės. Tas paukštelis buvo toks biški kaip ruonis, tai Aivaras tiek juokėsi, kad net nufotkinau.
Svečiai rumunai buvo gana tylūs, bet mėgo tarpusavyje kalbėtis savo kalba. Agnė norėjo juos pamokyti, sakydama maždaug: it‘s unpolite not to speak english when others around cannot understand. Toks rumunas atsakė, kad jo, bet mes taip retai matomės, kad kalbėsimės rumuniškai. Vėliau tas pats rumunas, prisiragavęs vyno juokavo maždaug taip: i like pussies. O mes, lietuviai, taip mylime visus, kad angliškai kalbėjome net kai kiti išeidavo ir likdavome tik mes.
Po to buvo Naujieji. Pas mus rinkosi svečiai – Tomas (be Janinos, nes jai lyg ir depresija ar kažkas tokio), Mantas su Agne atmynė dvirkomis, Paulius herbstas toks neva rimtas ir juokingas, Dario su kažkokiais patiekalais, Jūratukas, Agnė, jos brolis su Alma ir dar kitas Tomas, kuris mus nustebino savo amžiumi ir jauna išvaizda. Rumunės tai vėliau atvarė. Na, tai dar vienas girtas vakaras, po kurio sekė kino dienos. Oi...
Dar variau maitinti parko paukščių. Jie ten labai drąsūs. Plaukioja ir laukia maisto. Ir taip suguža kai mesteli trupinių. Kai kurie išlipa ant kranto ir užvertę galvas kažką gargaliuoja – skubina. Kiti mušasi dėl duonos kąsnio. Gulbės tai tokios orios, ramios. Kasosi, dairosi, ramiai laukia kol šalia kas nukris. Nesiblaško kaip tie kiti. Viena antis nekantrumo kupina net pradėjo mane purtyti sugriebusi už kelnės. Deja, nieko jai pasiūlyti jau nebegalėjau, nes duonos maišas jau buvo tuščias.
Vienas geresnių dalykų Londone – perskaityta Giedros Radvilavičiūtės knyga „suplanuotos akimirkos“. Gal kasdien skaičiau ir vieną dieną taip norėjau paskaityti, bet Agnė buvo ją išsivežusi į darbą. Reikėjo kažko imtis, tad nupiešiau piešinį nusiraminimui.
Atgal grįžome ne be stebuklo. Jūratukas žino gerą svetainę, kur parodyti visokie maršrutai kaip geriau nuvykti nuo A iki B. Ir išsiaiškinom kaip reikia mums. Tada atsiglėbesčiavome, paėmėme iš Jūratės 10 paundų, nes pas mus tik po 10 buvo belikę, o autobusui iki oro uosto po 15 turėjo užtekti. Tai visų pirma, mums pasisekė, kad iki to autobuso nusigavome (nes iki jo reikėjo važiuoti naktiniu, kurio numeris buvo buvo kažkoks kitoks nei tikėjausi), o jame paaiškėjo, kad bilietukai po 16. Tada Aivaras kažką liūdnai sumurmėjo vairuotojui ir jis mus nuvežė pigiau. Oro uoste iš manęs atėmė peilius ir šakutes, kurias Jūratukas įdėjo dovanų draugams, o artėjant prie vartų į lėktuvą darėsi neramu dėl Aivaro tašės, kuri buvo didesnė nei ryanairas leidžia vežtis. Bet dievo pirštas mus sėkmingai nuvedė iki lėktuvo, kurį taip pat sėkmingai nutūpdė Kaune. Atgalinis skrydis buvo blaivas. Įdomu, ar yra tame koks nors dėsningumas...
Spėjome išgerti arbatą/kavą kai įpuolė linksmasis Aivaro bendradarbis ir nusivežė jį į darbą, mane išleidęs prie traukinių stoties. Man likimas nusišypsojo važiuoti gražiame traukinyje, kurio nereikėjo laukti, nes jis išvyko iš stoties kaip tik man įsėdus, lyg manęs būtų atvažiavęs pargabenti į Vilnių.
Stoties Gusto blyninėje labai skaniai užvalgiau, daviau pinigų sutiktam žmogui, kuris sakė „nežinau ką daryti, bet man trūksta bilietui“, nusipirkau lietuvišką oysterį ir kažkaip gana džiugiai puoliau į sostinės labirintą...
