taip jau gyvenime susiklosto įvykiai, kad imi ir atsiduri kažkur, kur kartais gali ir nežinoti ar tuo dalyku gerai pasigirti ar geriau, kad tai liktų uždaryta į paslapčių skrynutę, į kurią neprisikrapštytų tie kam kraujas stingsta nuo visokių šio laikmečio 'ligų'. o kadangi mano akyse pasaulis vis laisvėja ir viešėja, tad nebegaliu ir aš nutylėti dalykų, kurie su manimi šiomis dienomis vyksta ir privalau tai išpasakoti savo kelionių dienoraščiui.
yra toks dalykas kaip kontaktinė improvizacija. nežinančiam kas tai yra, čia galėtų būti pirma pažintis. aš susipažinau metų pradžioje (kaip sakoma) pamilau ir reguliariai vaikštau į pasimatymus. nesitikėjau, kad dar vasarai neįsibėgėjus vyksiu į kažkokį seminarą kažkokioje latvijoje. o va taip ir nutiko...
... ir štai paskutiniai pietūs prieš kelionę. Sigita ir Rūta baliavoja ant mano kambario grindų, patiekalai tykšta ant grindų, į burnas. skamba čepsulys, traška maistas žanduose. pilnus pilvus kartu su mano daiktais išsinešame ir sukrauname į mažučiuką Sigitos mamos automobiliuką ir spaudžiam pedalą ukmergės link. žinom, kad reikia pasipildyti benzino baką, bet kadangi norime sutaupyti, tai į pirmą pasitaikiusią degalinę nesukam. na ir kai jau degalų lemputė ima mirksėti susizgrimbame esantys plente. nervingai sukikename ir tikimės stebuklo dėka nuvažiuoti iki ukmergės, nes ten tai juk yra degalinė. bet mus stebuklingai išgelbėja širvintos. ten ir kuras beveik už dyką, tad pripylę pilną automobilį benzino ir suploję rankomis paspaudėme pedalą visu smarkumu.
nors šiek tiek vėlavome, mus pasitiko draugiškai nusiteikusių žmogučių būrelis. ir kadangi vėluojančių buvo daugiau, mums neliko nieko kito kaip tik pasistatyti pilį, kurioje ilsėsis mūsų išvarginti kūnai. kaip pastebėjome, geriausia vieta buvo užimta, tad ėmėme rinkti kankoriežius nuo ploto šalia kurio įsikūręs mūsų draugužis Aigars Stirna. ta taip vadinama palapinė mus gerokai iškankino, kol supratome, kad galėjome su savimi vežtis drambliuką, kuris tilptų gyventi prieangyje, kol mes išsikėtę voliotumėmės miegojimui skirtoje dalyje. manau, kad tik stebuklo dėka sėkmingai pasistatėme tą taip vadinamą palapinę, nes jau buvau praradęs viltį matydamas kaip tiesiog bergždžiai stumdome ir vartome didelius medžiagos gabalus, jungiame dalis, kurios akivaizdžiai nesusijungia. na, bet rūmas stovi, liaudis laiminga.
jau temstant visi iškulniavome į pajūrį ir po trumpo saulės išlydėjimo ritualo visi šiek tiek pasijudino, apšilo ir įsižiebė šypsenas. pratęsimas vyko viduje (namuke, kuriame daugelis gyveno, kuriame vyko kai kurie užsiėmimai, valgiai, higienos procedūros). aš buvau nepersirengęs į laisvesnius drabužius, tad nusiteikimo vartytis neturėjau. ėmiau žaisti fotoaparatu ir tenka pripažinti, kad daugiau jo į rankas nepaėmiau, kad mano šios kelionės fotobiblioteka yra gana kukli (bet jau papildyta kitų dalyvių fotomis).
na ir taip man bežaidžiant tuo aparatu, pajaučiau kažkokį švelnų padarėlį prie kojų. ten buvo Kate. na, galvoju, 'bala nematė - kas bus tas' ir puoliau su ja į improvizacijos verpetą. nebepamenu kuo viskas baigėsi, bet prieš užmigdami savo rūmuose dar ilgai pliurpėme. ir neišsimiegojome. tas miegojimas gamtoje - naktį varlės kurkia, nespėjus išaušti - paukščiai rėkia. žodžiu, kitą dieną sunkiai keliamės į rytinę mankštelę.
detalių nepasakojant, dienos grafikas toks: rytinė mankštelė, pusrytukas, meistro pamoka, pietukas, bodyworkas (pasiglostinėjimas, panašus į masažą), kokia nors kūrybinė praktika, vakarienukas, jam'as (visi surirenka į salytę priešnaktinei orgijai (kontaktinės improvizacijos šokiai)).
pagrindinis festivalio svečias buvo Ady. atvyko iš izraėlio pasidalinti savo talentais. nuo pirmo vakaro tarp lietuvių vadinau jį dievu, nes iš judesių matyti, kad meistrų meistras. visos jo pamokos buvo įdomios (o ir apskritai kas vyko festivalyje, kurį vadinu seminaru, buvo įdomu). buvo du estai. vienas jų atvyko tik paskutinei dienai. dar autralas, kuris gyvena Rygoje. visi kiti - broliai ir sesės latviešai.
vieną popietę vyko judesio atsižvelgiant į aplinką užsiėmimas. jį vedė latvė Lilija. pasiskirstėme grupelėmis ir improvizavome tam tikrose vietose pastate ir lauke. iš esmės, vaidyba buvo nereikalinga - reikėjo tiesiog kažaip judėti, kažką daryti pasiliaujant nuojauta, nekuriant, negalvojant kokio nors siužeto. žiūrovas pats visada kažką susikuria, pamato.
kitą popietę vyko kitos latvės (Kate) žaidimas su judesiu pasitelkiant į pagalbą vaizdo kameras. vėlgi, grupelės susiranda erdvę ir eksperimentuoja joje su judesiu, jį užfiksuoja. vėliau visi žiūrėjome. oi, kiek juoko buvo. panašiai kaip per vieną bodywork'ą, kur man likimas į porą pametėjo svečią iš australijos Enlai. su juo jau buvau susitikęs vilniuje vasarį vykusiame seminare ir pasidžiaugiau jo sąmojais.
festivalio metu vyko toks žaidimukas: išsitraukėme vieni kitų vardus, kad taptumėm slaptais draugais. tas slaptas draugas turėjo visaip gerinti gyvenimą ir maniškis mane visaip kaip gyrė man perduodamuose rašteliuose ir plakatuose. mačiau, kad kiti gavo saldumynų, gėlių, masažų, dainų. aš buvau kiek šykštus draugas - šiaip ne taip sukurpiau eilėraštį apie vienuolę voverę bei prieš išvykstant namo sudainavau indiškos maldos trieilį. manau, kad savo begaliniu draugiškumu nensutebinau nei savęs nei pasaulio.
atsisveikinimui įvyko šiokia tokia fiesta/šėlsmas. susirinkome į pajūrį taip vadinamam paskutiniam gulbės giesmės šokiui ir netrukus pastebėjome, kad jis neperlabiausiai vyksta. gal tinguliukas įsimetė, kad kelių dienų nuovargis, bet užpakaliai judėjo vangiai ir ilgainiui aprimo. tuomet kažkas ėmėsi juos gaivinti tempdamas į jūrą. į tą gaivų sūrų skystymėlį, kuris plačiau atmerkė akeles ir iššiepė lūpeles.
po visko visko, susipakavę ir atsiglėbesčiavę pasukome namų link, už savęs palikdami nemenkus širdžių gabalus, išsiveždami sodrius kelių dienų įspūdžius. be jų dar vežėmės dalį naujo garderobo. Ady atsivežė indiškų drabužėlių, kuriuos visi graibstėm ir matavomės. kadangi festivalio rengėjai siūlė atspausdinti renginio ženkliuką, tai naują drabužį iš karto ir papuošiau. tikiuosi, ilgam atminimui.
