ko jau ko, bet akmenų Norvegijoj nors samčiu semk. ir išties, kai važiavau traukiniu vis žvilgtelėdavau pro langą ir mačiau kaip, tai šen, tai ten, tuos akmenus semia. tikriausiai kažką iš jų daro. iš pažiūros, tie akmenys lyg ir tiktų pirčiai, bet pirtis toje šalyje nėra tokia jau populiari. peršasi logiška išvada, kad iš tų akmenų daro kažką ko šiuo metu sugalvoti nepavyks...
iš kur aš žinau apie pirčių populiarumą Norvegijoje? porą kartų man teko pasikaitinti savadarbėje saunoje. ir ten kur buvau, daugelis dalykų padaryti tų namų šeimininko. jis kažkoks pašėlęs auksarankis. šalia savo namų pasistatė aikido salę su kambariais, virtuve, tulikais, rūbinėm ir sauna. salė smagiai apgalvota - dideli langai traukia beveik laukinės gamtos vaizdus, yra gudrios lentynos ir slėptuvė siurbliui bei telikui, daug visokių bokenų, tantų ir dzio. Eivindui iki salės nuo namų koks dešimt žingsnių. jo vaikams kiek daugiau, nors jie ir ne kokie pypliai.
kai vykau į Eivindo salę, kažkuriuo metu, kai jau buvau visai netoli, pasijaučiau lyg sapne - visa kelionė pasirodė kažkokia netikroviška. jis pasikvietė man patinkantį aikido meistrą iš Suomijos ir surengė nemokamą seminarą. aš tykojau to meistro ir štai išpuolė proga, bet Norvegijoje. why not? susirašėme ir aš nubildėjau. tame pasakiškame krašte kainos pasakiškos, tad kone visas kronas ištaškiau vien transportui. ir jau kai su taksi važiavau iš stoties į salę, tai žinojau, kad grįžimui, jei visgi nerasiu vietos, pinigų jau ir nebeturiu. ir tada pagalvojau, kad visai gali būti, kad nerasiu, nes gal klaidingai adresą užsirašiau ar ką. ir buvo neramiai juokinga žiūrėti, kad taksi mane veža kažkur už miesto ir vis kažkur ne ten užsuka.
vienintelis pažįstamas veidas mane pasitiko plačia šypsena. Juhani Laisi - labai gerietiškas meistras. atviras, draugiškas. nevaidina didelio paukščio, nors, ko gero, vienintelis suomijoje yra shihan. jis taip visus myli ir lankstosi kiekvienam vaikučiui, nors jo keliai gerokai pašliję ir jis privengia žemai pulti (tūptis visaip).
nežinau ar fainiau galėjau įsivaizduoti kaip viskas čia vyks. atmosfera buvo labai maloni. salė maža, žmonių mažai, pusė visų - viena šeima. jaučiausi lyg patekau į šeimos savaitgalį ir mane draugiškai priima. valgėm visi namie šeimininkų gamintą maistą ir visi dalijosi gyvenimo akimirkomis. Eivindas vis tramdė vaikus, kad sensėjui tenka kelti balsą norint ką nors pasakyti, o sensėjus dėl to atsiprašinėjo vaikų kaltai šypsodamas. kažkurio valgio metu Eivindas pasakojo kaip statė tą salę ir sakė, kad samdėsi lietuvius, kad jam padėtų. tada išgirdau keletą lietuviškų frazių ir buvo dar viena proga pasišypsoti. sakė, kad Donatas buvo labai stiprus, o Mantas kiek tingus. 17-metį Mindaugą deportavo atgal į Lietuvą ir tada pinigus jam siuntė vokuose po 1000 kronų. - crazy, - sakau. - we knew it was crazy, but we sent him all the money like that. Mindaugas svajojo apie mersedesą.
šeštadienį po rytinės treniruotės Eivindas pakvietė pasivaikščioti po jo mišką. tai ir ėjom ten keliese, neskaitant šuns. šuo tai itin klusnus. nebuvau tokio matęs. kai pasako: Koli, gulėk. ji atsigula nė nemirktelėjusi ir guli, o mes einam į mišką besišnekučiuodami. o šuo tai guli ir nerimauja. po kurio laiko Eivindas švilpteli ir ji atskuodžia patenkinta. tai mes ėjom takeliais ir nuėjom į vietą, kur Eivindui labai gera būti. jis ten kartais nueina pastovėti. pagalvojau, kad tai taip vadinama jėgos vieta. mums beeinant atgal, jis sako, kad geriausia šuns savybė yra ne stiprumas, bet atkaklumas. tada pajudina tokį nukirstą medį ir sako savo Koli: pagalys!, ar čiupk tą lazdą!, ar nešk pagalį! ir tas vargšas šunelis įsiunta ant to medžio ir vos nulaikydamas, svirduliuodamas bando jį temptis. kažkiek pavelka ir kur nors užstringa. o mes einam sau kuo ramiausiai, lyg nekreipiam dėmesio, kalbam apie ką nors. tas šuo ten kur nors vargsta, bet nemeta reikalo į šalį. mes vėl toli nueinam ir Eivindas keletą kartų garsiai kviečia maždaug taip: Koli, kom! galėtų pasakyt: Koli, come my darling, bet ji gana toli, tad tuščiažodžiauti neverta. palikusi medį, ji patenkinta atbėgo pas mus.
po vakarinės treniruotės buvo puota. salėje susirinko dalyviai ir vaišinosi gardumynais. buvo labai skanu. vynelis daug kam atrišo liežuvius ir man patiko klausytis sensėjaus pasakojimų apie aikido pasaulį. keli jaunuoliai nuo stalo pakilo prisiminti pratimų, o vaikai bendravo juokingai sugriuvę į gyvą kalną.
sekmadienį, po paskutinės seminaro treniruotės keli jaunuoliai mane palydėjo į stotį. pasirodo, kad traukiniui atsisuko kažkokie varžteliai ir mane veš autobusas. smagu, kad teko tai ne pačiam išsiaiškinti. man patiko, kad kai atvykau penktadienį, tai pataikiau kaip tik į pirmą treniruotę, o po paskutinės kaip tik buvo patogu neskubant grįžti. labai patogiai susidėliojo laikas. stotyje dar turėjau laiko pasivaikščioti su dviem prabangios kolos buteliais, pasigrožėti gražiais paveiksliukais ir paskaityti. įdomu buvo, kad į seminarą daug kas atsivežė knygų ir prieš miegą ar laisvu laiku skaitė. ypač toks garbanotas baltapūkis vikingiukas vis tūnodavo rūbinėje su knyga apie vampyrus ar kažką tokio.
dar man patiko, kad šio aikido klubo emblemoje pavaizduotas drugelis. klausiu Eivindo ar tai dėl to, kad norite būti tokie neva lengvi kaip drugeliai? taip, sako, bet pagrindinė mintis yra transformacija. drugelis iš vikšro transformuojasi į tokį gražuolį ir skrenda. fainai, ar ne?
