yra toks terminas „kontaktinė erdvė“. tai erdvė kur vyksta kontatinė improvizacija ir su ja susiję dalykai. kaip kosmosas, kuriame vyksta visokie kosminiai reikalai. ir patikėk manimi, mielas drauge, tas komsosas yra begalinis begalinis kaip tavo svajonės.
preliudija
vieną gražią dieną tame kosmose gimė penki elementai. tai – Julija, Andrėjus, Aistė, Sigita ir aš. jie, galima sakyti, visaip sąveikavo ir iš viso to išsivystė meninis veiksmas, kurį Julija pavadino „viskas aišku“. tai kontaktinės improvizacijos performansas su tam tikra struktūra ir gražia muzika. pirmą kartą jis buvo pristatytas šiuolaikinio šokio festivalyje Bičių sąskrydis 2014 m. spalį.
nuo pat pradžių elementus lydėjo tarpusavio sutarimo nesklandumai ir tas 'viskas aišku' buvo gal net labiau neaišku, bet galbūt aiškėjo kiekvienam sava linkme, bet gal gamta tokia jau yra, kad tarp tam tikrų elementų vyksta tam tikra trauka, tad vaidinimas buvo ne kartą parodomas publikai ir sulaukdavo aplodismentų.
kadangi Julija yra viso šio reikalo iniciatorė ir globėja, nutarė 'viskas aišku' parodyti samadevos universitete, kuriame maloniai leidžia laiką jau ne pirmus metus ir norėjo pristatyti kontaktinę impro visai tai šventai vietai. tad suplanavome (gal net prieš metus) kauptis renginiui, kuriame pristatysime kontaktinę improvizaciją per 'viskas aišku'.
veiksmas vokietijos miesteliuose
istorija ilga, bet nesiplečiant ir nenuklystant į nereikšmingas detales, 'viskas aišku' keliauja į samadevos universitetą prancūzijoje. visus krečia jauduliukas - kaipgi ten viskas bus?
Julija laukia ten, kalvose, kur net paukštelių čiulbėjimas atrodo šventas, o mūsų kelias vingiuoja pro vokiečius, t.y. skrendam į frankfurtą, nuomojam baltą kaip angelas automobilį ir riedam į svečius pas Fahrį, kur jau garuoja turkiška sriuba. nepameluosiu pasakęs, kad automobilį gavome visgi su angelo pagalba, nes tik nuomos punkte paaiškėjo, kad turime reikiamo didumo užstatą.
ir štai mes pas Fahrį giriam namus, klausomės lietuviškų melodijų, siurbčiojam sriubą. jis pasakoja kaip balkone auga jo darželis ir kaip žioplai balandžiai suka savo lizdą. vėliau grįžta jo lenkiška pana Ola, kuri be galo sportiška ir sėdėjimas jai kažkoks nenormalus dalykas, tad prie savo stalo ji tik stovi, o poilsiui eina pabėgioti.
mes išeiname pasivaikščioti po vakarėjančią upės pakrantę, gvildendami visokias kontaktines temas. be judesio mus domina ir religijos. Fahris domisi visokiais budistais ir simpatizuoja sufiams. jis - geras žmogus. visi iškart tai pamatome ir įsimylime.
kita diena - kitame mieste - krasnūchoje (Karlsruhe). nueiname iki centro, kad įkoptumėm į draugišką medį ir pasitikę Julijos Andrėjų spaudžiam pedalą į strasburgą, o nuo jo juk žingsnis iki prancūzijos. tiksliau, viena koja ten, kita ten. ir jau saulelei besiritant už horizonto...
veiksmas prancūzijos gamtoje
... mes įžengiame į dainuojančią salę. mus pasitinka draugiški smalsūs žvilgsniai ir mes jaukiai linguojame besišypsantiems veidams. atmosfera persmelkta pozityvumu ir gėrio troškimu. ir ta harmonijos sklaida čia bus juntama visą savaitgalį, iki netikėtojo STOP!, apie kurį vėliau.
žodžiu, samadeva mus maloniai priima ir linki labos nakties. nusigauname į viešbutuką ir paaiškėja, kad aš neužregistruotas nakvynei. tose vietose prancūzai ne tai, kad tyčia, bet netyčia nemoka kalbėti angliškai, tad skambiname Julijai ir ji resepšino maloniai moteriškei papasakoja, kad man papildomos lovos nereikės.
viešbutukas mielas, ant sienų kaba laimikiai. vakarais medžiotojai apsėdę stalus laižo taures, ir pučia į lubas dūmus. vieną linksmą vakarą ir mes pūtėm dūmus bei narpliojom santykius, o kitą - laižėme iš taurių vyną, kurį išrekomendavo vietinis diedukas. kelis kartus rodėme nykščius ir tai buvo suprantamiausias būdas su juo pakalbėti.
nors prancūzijoje planavau mėgautis tik gamtos dovanomis, samadevos universiteto programa sudomino aplankyti keletą paskaitų, bet turiu prisipažinti, kad daugeliu atveju galvojau, kad geriau tuo metu būčiau skaitęs knygą ar naršęs gamtos stebuklus.
vienas linksmesnių dalykų buvo filmas apie tai kas nutinka žmogui kai miršta kūnas. ką jis tuomet jaučia? kur keliauja? kodėl? viskas gana vaizdžiai papasakojama ir, brangus mano drauge, nelieka abejonių, kad nuo karmos nepabėgsi, tad galvok ką darai, gerai?
tame universitete sukiojasi Andre - diedukas, kuris moko piešti bambukus. labai draugiškas ir išsimozojęs savo šiltas rankas tušu.
o štai ir sekmadienis - paskutinė samadevos festivalio diena. mes dar nežinome kada ir ar vyks mūsų pasirodymas ir einame pašokti Gurdžijevo šokių. tai itin dėmesį užimantys judesiai, nes reikia pagal ritmą atlikti tam tikrus judesius. tad mes ten visi susikaupę skaičiuojame, lankstomės, kilnojame rankas kai staiga kažkas sušunka STOP!!! visi sustingsta ir nežino ką daryti žiūrėdami į tą rėksnį. o tai pasirodo pats tas bodhisatva, kuris įkūrė samadevos universitetą ir išmokė mokytojus visų tų šventų dalykų - Idris Lahore. po pauzelės jis pasakė pamokos mokytojui: 'paaiškink jiems ką reiškia kai STOP sako šokio meistras'. ir išėjo. pamoka tęsėsi lyg nieur nieko ir jau pabaigoje viena moteriškė neiškentusi paklausė: 'na, tai ką tas STOP reiškia?' mokytojas atsakė: 'kai Gurdžijevas mokė šių judesių, kartais taip netikėtai užklupdavo mokinius sušukdamas STOP. tai reiškė, kad ir ką jie bebūtų darą, turėdavo stabtelėti ir pajausti tą akimirką, suvokti kas tuomet vyksta'.
po gardžių pietų - pramogos. oras saulėtas, šiltas, visi šypso ir laukia festivalio uždaromojo renginio. tai yra muzikinis spektaklis, kurio siužeto neperpratau, bet turinys buvo sodrus: ir šokėjos su balionais, klounas raudona nosimi, aikido su kardais, šokiai, dainos. tiesą sakant, į tą reikalą turėjome kažkaip įsipaišyti ir mes. buvo bandymas parodyti mūsų 'viskas aišku' prieš spektaklį, bet tą laiką skyrė baltarusiams, tuomet paskutinė viltis - po spektaklio. ir štai, spektaklis baigėsi, visi džiaugiasi gražia festivalio baigtimi, bet ne (šioje vietoje visai tinka kelionės metu gimusi Sigitos ir Andrėjaus dainelė), dar ne pabaiga. mes susikaupiam ir einam į kioską (tai festivalio vaidinimų vieta). ten mums viskas įvyksta kone akimirksniu: kažkas nuslysta, kažkas stukteli koja per veidą ir performansas baigiasi. mes lenkiamės, publika ploja. misija įvykdyta.
atsisveikindami su prancūzija norime aplankyti vienuolyną. jis kažkur netoli, tad išvingiuojame miškais ir šiaip ne taip jį randame. gal kažkada tai buvo šventa rimtimi persmelkta vieta, o dabar - turistų lankoma graži vieta, kurioje randame visokių įdomybių. su Julios Andrėjum sutariam atsisveikinti ten kur ir susitikom, tad iš vienuolyno leidžiamės (nes jis gana aukštai)...
veiksmas vokietijos miesteliuose II
... vėl į krasnūchą. tiesą sakant, keleliai prancūzijos kalvose tokie vingiuoti (o Andrėjus nemėgsta važiuoti lėčiau šimto), kad kartais šioks toks nemalonus gumulas kyla gerkle. ir reikėjo jį išvaikščioti, o gal tiesiog nugrimzdo į užmarštį kai mes pamatėme ilganosius gražuolius. prie jų kiek užsibuvome ir matėme kaip jie: žaidžia, ėda, vaikšto, užsimeta straubliu ant savęs smėlį, šika, myža, glaustosi, yra prausiami. nematėm tik kaip dauginasi ir miega. bet nenorėk, žmogau, visko iškart. pradžiai ir tiek per akis. juk tai laukinė gamta realiu laiku, o ne sumontuota tv laida su atrinktu turiniu.
mes iki vakaro turėjome laiko pasišlaistyti gatvelėmis. nors ir buvome užklupti lietučio, aplankėme parką, kelias vieteles, merginos pasisukiojo muzikos garsuose, o saulelei besiritant už horizonto mes jau buvome turko ir lenkės draugijoje, pasakojomės savaitgalio įspūdžius. jie per savaitgalį įsigijo aukštą stalą Olai, kad ji galėtų prie jo dirbti stovėdama.
epilogas
paskutinė diena užsienyje buvo gana rami - atsisveikinę su Fahriu ir Ola, pasivaikščiojome po apylinkes, sėdome į vis dar baltą automobilį ir štai lyg niekur nieko mes jau oro uoste. tada štai jau ore. lėktuve mums pasisekė atsisėsti vietose kur yra daugiau vietos (kur avarijos atveju yra durys, pro kurias iššoktum ant sparnų), tad galėjom ištiesti arba atsainiai sukryžiuoti kojas.
vilnius pasitiko netikėta šiluma, o Nina murkimu.
ačiū elementams už smagią išvyką!
