kątiktai kątiktai iš Katkin rajon...

sveikos moterys ir merginos... - ši ir kitos jutūbo dievuko frazės džiugino mus kelis vakarus (iš eilės!) tą atostogų savaitę Glasge. Glasgas tai toks miestas škotijoje, kurioje viskas perkama ir parduodama už svarus ir penius. ir kiek aš tų penių ten palikau...


vieną vasaros vakarą Aurelijus pakvietė Vandą ir mane išgert ko nors karšto į kavinę. tuomet buvo šilta, Vilnius dar buvo ganėtinai gyvas miestas net tamsiu vėlyvu metu. šiek tiek kukliai pasėdėjus, persimetus žodeliu apie Lenkiją ir Lietuvą, Aurelijus ne juokais pakvietė mus į svečius. mes suplojom rankom ir atsisveikinom - iki greito.

vėliau (po daugelio dienų) Aurelijus ne juokais priminė, kad yra palankūs rainiero skrydžiai ir tuomet viskas vyko gana greitai: bac bac - pasižiūrim kas ten kada, pasitariam, čiaukšt piaukšt ir bilietai užsakyti. štai keli palankūs momentai: taip jau sutapo, kad Aurelijus kelioms dienoms atvyko į LT ir kaip tik tuo metu kai skrido atgal, mes su Vanda įpuolėm į tą patį lėktuvą; ne paslaptis, kad skrydžius į Edinburgą iš Kauno nuo lapkričio rainieras nutraukia, tad mes dar kaip ir spėjome jais pasinaudoti su visokiomis nuolaidomis; kadangi šildymo sezonas pas mus prasideda pirmomis pensininkų sušalimo mirtimis, tad (bent jau man) buvo gera proga ištrūkti į šiltus saulėtus kraštus, kur visur žalia, kur gatvėse žmonės vaikšto pasidabinę marškinėliais trumpomis rankovėmis.


ir štai, patį pirmą vakarą mes įsiliejom į Glasgo gyvenimą aplankydami Nekropolį. tai visokių senovės ponų masonų kapai kone vidury miesto. slampinėjom tarp antkapių, žioplinėjom, pleškinom fotojuosteles, ir vienu metu su Vanda pastebėjom, kad šalia nebėra nei Aurelijaus, nei jo Ingos, nei jų sūnaus. vėliau paaiškėjo, kad kol Vanda rodė pirštu į antkapį, tas sūnus puolė savo reikalais ir tėveliai nuskubėjo jam įkandin.

kitą dieną lankėme modernaus meno galeriją, kuri man tapo pagrindiniu orientyru mieste, nes nuo šalia jo esančios stotelės dažniausiai važiavau namo. ant šalia galerijos esančios Velingtono kunigaikščio skulptūros galvos dažnai būna užmautas eismo kūgis (kartais juo būna papuošta ir arklio galva). tas papuošimas yra lyg nesibaigiantis miestiečių pokštas, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį.

šeštadienį - piknikas prie ežero, kuris driekiasi kalnų papėdėje. bevažiuodami prisiminėme Lochneso pabaisą, bet ji mūsų nepasitiko, tad su Gabrieliumi užlipome ant ergonomiško laipiojimui medžio pasidairyti kurgi ji. jai matyt tuo metu buvo pietų miegas ar kokia skubi išvyka po apylinkes. krantas man patiko savo žalia spalvų palete, akmenukais, akmenimis ir ąžuolais, kuriuose galima kaip katinui įsirangyti tarp šakų.

belaukiančius tos pabaisos, mus lankė visokie kudloti praeiviai ir vienas jų nušvilpė dešrą, bet mes nenusiminėme ir patraukėme asfaltuotu pakrantės ruožu pasimėgauti gamtos didybe. iš kairės driekėsi ežeras su savo šviesiai žalia palete, iš dešinės - uolėtas miškas su tamsesne palete. mus lenkiantys dviratininkai šypsojo plačiomis burnomis kaip ir tie kudloti praeiviai. grįžę namo prisikepėme bulvynių blynų ir privalgėme sočiai kaip tas kudlotas dešros mėgėjas.

sekmadienį Aurelijus mus palydėjo į turgų pačiupinėti visokio antikvaro, bet nei Vandos, nei manęs tas antikvaras per daug nepakerėjo, tad mes kiek pavaikščioję nutarėme aplankyti parką kažkur miesto vakarinėje dalyje. tokia pagyvenusi škotų pora pusiau suprantamai, bet labai gyvai papasakojo kuriais autikais mums ten nuvykti ir mes ten be vargo nusigavome, nes Vandos intuicija nemeluoja sakydama kur reikia išlipti.

nusileidę po tiltu, papuolėme į gražiai apaugusį takelį, vedantį į botanikos sodus. medžių arkos, siauri tilteliai, takeliai, šuneliai, kriokliukai, paukščiukai ir štai mes žengiame į vidų, į tą lapiją, tą augalijos karaliją. išsirinkome kas prie kokio augalo nori nusifotografuoti ir mane priglaudusio medžio pavadinimas buvo silver dragon. Vandai patiko lietutis. kadangi oranžerija tirštai apsodinta visokiomis žolytėmis, neatsispyriau pagundai iškadruoti atminčiai keletą lopinėlių.

šiaip jau, į tuos parkus vykome susitikti su voverėmis ir nešėmės kepalą vaišių, tad iš botanikos sodų nužingsniavome keleliu, kuris Vandą nuvedė pas gražius ratuotus ponus ir ji stabtelėjo pasišypsoti jų draugijoje. voverės atrodė užsiėmusios savo reikalais, tad tik kartas nuo karto prašoliuodavo netoliese, bet į vaišes nekreipė dėmesio. apimtas nevilties, ėmiau draskyti vaišes ir barstyti į visas puses ir į šį desperatišką veiksmą atsiliepė keletas draugužių, kurių pilvai gurgia amžinai. parkas mus išlydėjo klasikiniu piešiniu ir mes džiugiai patraukėme į Katkin rajon, kur Vanda pagamino kišą. buvo reto gardumo puota.

kitą dieną dangus šiek tiek prakiuro, bet lietuviui lietus yra lyg balzamas, tad šiek tiek juo pasidengę įsliūkinome į tokio pono Burrelio muziejų. tas ponas buvo didis kolekcionierius ir per gyvenimą prikaupė visokio gero - senovinių audinių, drabužių, indų, šarvų, baldų, piešinių, skulptūrų, vitražų, tapybos darbų ir sutiko visa tai padovanoti miestui, jei bus pastatytas muziejus švariausoje jo vietoje. ir štai, jau ne pirmą dieną žmonės plūsta į tą tyrą vietą pakirsti meno traukos. plūdome ir mes.

po muziejaus aš su Vanda atsidūriau miesto širdy, kur pajutome parduotuvės trauką, nes Vandai reikėjo šalikiuko, o man nežinia ko. nusiaubus dviejų aukštų pastatą, pilvų trauka mus nuvedė į makdonaldą. gal net ten, bevartant burnoje gardų kąsnį, Vandai gimė mintis pagaminti cannellonius. tai tokie makaronų vamzdeliai, prikimšti arba mėsa arba varške su sūriu ir daržovėmis. grįžę kimšom tuos makaronus, kišom į pečių, o vėliau į pilvus ir jie dainavo padėkos dainas, kurioms skambant pažiūrėjome serbišką filmą paradas. tai filmas apie pirmą seksualinių mažumų paradą serbijoje ir kaip liūdnai jis įvyko. vis tik filmas buvo gana linksmas kaip ir kitas filmas, kurį žiūrėjome kitą vakarą - apie škotų kalinius, kurie dirbo viešuosius darbus ir įsisuko į viskio degustavimo reikalus, o vėliau iš to net susikrovė daug gražaus pinigo. dar kitas filmas kitą vakarą buvo apie apakusią mongolų vadų mamą ir kaip rusų šventikas ją nesėkmingai gydė ir turėjo skaudžių pasekmių, bet vėliau buvo pagerbtas. dar žiūrėjome filmą food inc - apie maisto reikalus, kurie nebūtinai tokie skanūs, kokie gali atrodyti.

antradienio rytą su Vanda buvome vieni namie ir svarstėme kaip turiningai praleisti dieną. papusryčiavome, pažiūrėjome jutūbe talentus ir išsirinkome žemėlapyje parką su prūdais - keliausime į springburnos parką! Vanda parašė Ingai šią žinią ir gavo atsakymą, kad tas parkas nevertas dėmesio ir ji mus nugabens į vertąjį. mes akimirksniu sutikome ir neužilgo atsidūrėme kitoje oranžerijoje, šalia kurios driekiasi golfo laukai, parkas ir nedidelis zoosodas. tuo metu buvo kaip tik gyvūnėlių šėrimo metas ir tas maitintojas gyvai pasakojo apie visus augintinius, linksmai bendraudamas su būreliu vaikų, kurie sekė nuo gardelio prie narvelio ir uždavinėjo klausimus.

po parko nutarėme nuvykti arčiau miesto centro, pažiūrėti kas ten gero. buvome išalkę kaip žvėrys ir dairėmės makdonaldo, bet įvairovės dėlei aplankėme burgerkingą, o tada nusiaubėme porą parduotuvių. paundlande radome linksmų šikšnosparnių, kuriais labai apsidžiaugė mažasis Gabrielius ir linksmai juos mėtė po namus, trypė ir spardė. buvo smagu.

nuo pirmos dienos manyje kirbėjo mintis įsigyti elektroknygų skaitytuvą. Aurelijus tokį turi ir mes su Vanda iškart įžvelgėme visokius to daikto privalumus. nutarėme į Lietuvą grįžti su tokiomis knygomis po pažastimis ar kišenėse. iki paskutinės viešnagės dienos nebuvo progos nuvykti į parduotuvę, kur tie skaitytuvai laukia mūsų šiltų rankų. ir štai, nuvykome ir pasirodė, kad jie ne tokie jau pigūs kaip norisi mūsų kišenėms. kiek nuliūdę grįžome namo. kaupėsi lietus. Aurelijus su Inga nusprendė išblaškyti mūsų nešypsenas paskutine vakariene - indiškais patiekalais. iki vakarienės dar buvo likęs gabalas laiko, tad su Vanda patraukėme kur akys mato. sėdome į autiką ir nuvažiavome į kilbraido stotį, kurioje pūpso parduotuvių motina, kurioje pilna ikriukų parduotuviukų. beslampinėdami po tuos ikriukus radome ir išsvajotų prietaisų knygoms skaityti. čiupome ir beveik visą vakarą nepaleidome jų iš rankų - maigėm, glostėm ir baksnojom pirštais. ir nors keltis reikėjo ketvirtą ryto, kad spėtumėme nukakti į lėktuvą, dar ir po vidurnakčio tų įrenginių ekranai buvo šilti nuo švelnių lietuviškų rankų...

žmonės kalbėjo, kad su oru Glasge mums pasisekė - buvo gana saulėta, lietus rimčiau prapliupo tik paskutinę viešnagės dieną. namuose buvo šilta ir gera. Rokutis žadėjo, kad grįžęs į Tėvynę įpulsiu į jau šildomus namus, bet dėl kažkokių kartelinių susitarimų taip neįvyko ir teko dienelę palaukti kol išgirdau mielą ausiai čiurlenimą radiatoriuose.

savaitgalis ramybės uoste

vieną gražią vasaros popietę Marija paatviravo, kad mielai šiomis dienomis aplankytų nuostabiuosius Tėvynės miškus ir ežerus. turėjau pripažinti, kad vasara yra kaip tik toks metas panašiai veiklai ir kol dar vasara, tai kodėl gi nepuolus į tuos ežerus. tiksliau į tą ežerą 'ramybės uoste', kuris Marijai jau pažįstamas kaip 4 pirštai.

automobilyje telpa kukli, bet smagi kompanija, tad nutarėm pakviesti draugų. Marija draugų neturi, aš irgi, tad pakviečiau Aivarą, Vandą ir Aliną, kad kelionė būtų šioks toks nuotykis. Alina šį nuotykį nusprendė praleisti, o šaunioji ketveriukė nusiteikė palydėti vasarą ir pasitikti rudenį ant Sungardo kranto.

kaip keista bebūtų, bet į kelionę visi susirinko sutartu metu sutartoje vietoje. prirakinau dviratį Marijos laiptinėje, nors ji visaip grasino, kad jis bus pavogtas ir reikėtų kur nors paslėpti. išlindę į kiemą, pamatėme atlinguojančias pažįstamas figūras. Aivaras atrodė kaip zombis - pats pabalęs, lūpos pajuodę. pasirodo, praeitą dieną apsinuodijo, tad prisivalgė anglies kelionei. Vandos būklė ne kažin kiek geresnė - naktį šventė bendradarbio gimtadienį (beje, jos dovana buvo knygelė apie tai kaip jai nepasisekė padaryti dovaną. linksmai iliustruotoje knygelėje rašoma kaip dovana turėjo būti gardūs sausainiai ir kaip nepavyko jų pagaminti).

ramybės uostas mūsų laukė Ignalinos rajone, tad nestabtelėti pakeliui negalėjome. sustojome prie parduotuvės/baro - kam apsiprekinti, kam pasimankštinti, kam pavemti. kelyje avarinių situacijų nepasitaikė ir į uostą įriedėjome sveikut sveikutėliai.

prisiparkavome prie bičių urvo ir mikliai jame apsigyvenome. turiu omeny, apsigyvenome viename iš ramybės uosto namelių. Vanda per daug nedžiūgavus iškart nutarė snūstelti, o Aivaras su Marija nusprendė išnaršyti vietos miškus ir nušluoti grybus. mes, žinoma, užkandžiavome, nes prisivežėme visokių produktų. Vanda pasišovė iškepti du varškės sūrius folijoje, o aš - daržovinius šašlus, bet apie tai vėliau.

reikia nepamiršti ko mes atvažiavome - palydėti vasaros ir pasitikti rudenį, tad kol grybauninkai rinko artėjančio rudens derlių, aš su Vanda nuėjau prie telkinio vasaros palydėti. kaimynai žvejai paatviravo, kad nieko nesužvejojo ir, kad jie čia tiesiog kaifą gaudo - žuvys jiems kaip ir nerūpi, tad mes nebijodami jų (žuvų) išbaidyti žengėme akmenuotai dumblinu dugnu į minkštutėlį vandenėlį. beplaukiodami aplink žvejus ant lieptelio klausėmės jų pasakojimų apie krokodilą Rusijos upėje bei gyvatę, kurią jie čia matė praplaukiant. gerokai pralinksmėję grįžome į savo urvą, t.y. namelį.

džiaugiausi galimybe pakūrenti ugnį, tad malkos tirpo it seniai besmegeniai pavasario įkarštyje. kai ėmėmės gaminti, buvau lengvame sutrikime, nes griebiausi daryti salotas, nors norėjau šašlykų. tad toks sutrikęs buvau kol tas salotos buvo sutvarkytos (paruoštos valgymui). kaip vėliau paaiškėjo, tomis salotomis visi pasivaišino gana kukliai ir didelę jų dalį teko palikti ramybės uosto šiukšliadėžėje, na, bet ką jau padarysi, yra kaip yra... Vanda tuo metu eksperimentavo su varške.

miško naršytojai parsinešė gražių gėrybių ir turėjo džiaugsmo jas valyti. tam laikui, aš ir Vanda jau buvome sukapoje vieną jos sūrį ir po šašlų vėrinį. ne paslaptis, kad vėrinį sudarė: duonelė, svogūnas, baklažanas ir sūris, tad pasigardžiuoti norėjosi ne kartą. ne kartą ir gardžiavomės ir tą, ir kitą dieną.

taip jau mums nutiko, kad pakeliui į šią poilsiavietę užsukome į tokią universalinę parduotuvėlę ir pirkome joje UNO kortas. pardavėja nežinojo šio, nei per daug įdomaus nei ką, stalo žaidimo, tad nepasivarginome didžiąją taisyklių dalį jai papasakoti, o į vakarą ir patys pažaisti. rudens vėsai bepradedant smelktis į mūsų senus kaulus, sugužėjome į urvą, t. y. namelį, kuriame užkūrėme krosnį ir įsijungėme teliką. rodė visokias nesąmones (kaip vyriškis bendrauja su tinklinio kamuoliu) su kuriomis ir užmigome.

kol tinginiai knarkė, parodžiau Marijai tibetietiškus pratimus, po kurių ėjau atsisveikinti su Sungardu. šią dieną visų mūsų sveikata buvo kur kas geresnė, tad valgėme ir šnekučiavomės visai kitais veidais. Aivaras su Marija narpliojo nušvitimo, gamtos temas, o Vanda - dramblių ir pelių. žodžiu, dar viena graži, saulėta diena malonioje aplinkoje.

atsisveikinę su ramybės uostu, pasukome namų link, bet gerokai neįsibėgėję turėjome sustoti. Marija su Aivaru nusprendė paobuoliauti. nepasakyčiau, kad paklaikusiais, bet kažkokiais žvilgsniais stebėjome kaip kratomas medelis meta savo vaisius ant žemės. įsijungėme marijos radiją, kuris dar gerą kelio gabalą skambėjo mūsų galvose.

pakeliui, kažkam į galvą šovė mintis, kad dar ne metas mums taip tiesiog išsiskirstyti ir galime dar vakarą praleisti kartu. ta mintis šovė tikrai ne Vandai, nes ji privalėjo grįžusi pasinerti į dramblių ir pelių pasaulį. na, o visi kiti nutarė pavakarieniauti pas Gabrielių. Aivaras pasišovė pagaminti makarų su šviežiai rinktais grybais. turiu pripažinti, kad labai skaniai pagamino. jau temo ir mes pažiūrėjome filmą apie kreizi mergas - spring breakers. Marija iš pradžių nepageidavo žiūrėti į kažkokias pusnuoges mergas, bet vėliau nepagailėjo keleto teigiamų žodžių apie šį filmą. tiesa, bežiūrint filmą, „tylą“ sudrumstė Vandos skambutis. ji atsiminė, kad praeitą vasarą ji buvo surengusi parodą, kurios pavadinimas lyg tyčia RAMYBĖS UOSTAS.

atostogos rojuje

paskutiniu metu labai norėjau atostogų. vasaros pradžia buvo gana intensyvi - visokie darbiniai stresai, pastovi laiko stoka, miego stoka, fainumo. spraudžiausi į mano galvai prasmingą režimą anksti keltis ir iki darbo pradžios spėti pasėdėti ant suoliuko bei numinti į taiči, o su diena atsisveikinti po „labanakt vaikučiai“, kad rytas būtų mielesnis. ir taip kuris laikas. ir, tiesą sakant, kiek pavargau.

ir lyg tyčia Kristina su Rūta mėnesiui išvažiavo į Ispaniją (ačiū Dievui) pas Kristinos tetą Nataliją ir dėdę Vytą. o dar iki išvykos mes lyg netyčia pašnekėjom, kad aš jas ten galėčiau ir aplankyti. taip įsišnekėjom, kad ėmėm ir suplanavom viską kone nuo A iki Z. kadangi susizgribom gana pavėluotai, tai mano maršrutas buvo kiek nepatogus, bet apie tai dabar nesiplėtosiu.

atsimojavęs su Lauros pomidorais (kuriuos man buvo pavesta gerbti ir mylėti), iškeliavau su Lise Bourbeau ir jos aprašytomis 5 traumomis, kurias mes savyje slepiame ir kaip jos kyšo ar vis išlenda. labai įdomu beskaitant atpažinti kas kyšo pas aplinkinius ar patį. kadangi į Alikantę nuskridau apie vidurnaktį, prisivažinėjęs eskalatoriumi sėdau paskaityti, o sulaukęs ryto paspaudžiau pedalą (tiksliau autiko vairuotojas paspaudė) Benidormo link. tas Benidormas tai tokia tarpinė stotelė, kurioje skaičiau toliau, užkandau, paknapsėjau ir išvažiavau į Gandią, kur mane pasitiko mergelės lelijėlės.

nuvarėm į kavinę ir iš to jaudulio, kad jau susitikom sulaužiau kuprinės užtrauktuką, bet nenusiminiau, nes ko čia nusimint? padavėjui ilgai pasakojom, kad padarytų vegetarišką blynelį, tai jis atnešė į blyną susuktas salotas ir dar kitų blynų, kavos, ir mes susidraugavom.

Kristina man liepė persirengti, nes su nertais marškinėliais negalėjau stoti dėdės akivaizdon. jo būta griežto būdo ir Kristina visaip galvojo kaip čia man išgyventi mano susitikimą su juo. aš nujaučiau, kad velnias ne toks baisus koks piešiamas, bet persižegnojęs marškinėlius pasikeičiau (tiksliau nusivilkau, nes Kristina sakė, kad Vytas taip vaikšto).

dėdės ir tetos namai labai gražūs ir aš garsiai tai pareiškiau užglaistydamas visus galimus nesutarimus ar įtarimus. mes pasėdėjome vidiniame kiemelyje persimesdami keletu žodelių, kad Vytui taptų aišku, jog aš prastas pašnekovas, nes nesidomiu kas dedasi su Lietuva Tėvyne mūsų. tada nuėjome apsipirkti į supermarketą Mercadona, kurios dainelė moka kurį laiką nenugrimzti į užmarštį. parduotuvėje buvau išprašytas lauk, nes joje negalima lankytis be marškinėlių (aš, žinoma, nenusiminiau). belaukdamas merginų grožėjausi miestelio gyvybe ir net pasišnekučiavau su vietiniu bulgaru, kuris moka kažkiek pakalbėti rusiškai ir labai mėgsta sveikintis su Kristina ir Rūta.

su visomis prekėmis mes buvome nugabenti į prašmatnų namelį už miestelio skirtą mums gyventi. po instruktažo kaip viskuo naudotis buvome palikti pažinčiai su namais. tuoj pat puolėme kurtis, jaukintis tą laikiną buveinę kol ėmė temti ir atėjo metas vakarienei, kurios metu iš Rūtos ėmė veržtis dainos. pasirodo, kad ji yra gana dainingas žmogus ir nelaiko savyje melodijų (kartas nuo karto kur nors ką nors ji vis uždainuodavo). ji greitai pamokė mus tuos kelis sutartinės žodžius ir mes užtraukėme visi kartu...

dienas mes nusprendėme pradėti tibetietiškais pratimais saulei kylant. tai vykdavo apie 7 val. ryto. ir štai pirmą rytą mes išsinešėm į terasą dekučius, pasimankštinom ir prisėdom pamedituoti. saulelė švelniai glostė bundantį pasaulį, o vėjelis šoko letkį mūsų rūmuose. ir taip bešokdamas užtrenkė duris. o raktai viduje. langai su grotomis, tad į vidų nepateksi, nebent per kaminą. kadangi Rūta vienintelė buvo su apavu, tai iškeliavo į miestelį pagalbos ieškoti. aš su Kristina nuėjau rinkti derliaus į besidriekiančius priešais sodus. prisiskynėme figų, vynuogių, migdolų ir grįžome pusryčiauti bei šnekučiuotis. Rūta dingo ilgam, tad mes besislėpdami nuo saulės keliavome aplink namą sekdami jo šešėlį. apie pietus mes buvome išgelbėti ir surengėme gardžią puotą po kurios būtina pasnausti.

saulei besileidžiant patraukėme atsigaivinti upėje. tiesą pasakius, gaivintis upėje labai gera, tad mus tomis dienomis ji prisiviliojo ne kartą ir ne du.

kitas vakaras buvo suplanuotas bliuzui. kitame upės krante esančiame barelyje koncertavo trijulė bliuzrokenrolmenų. tiesą sakant bliuzo buvo labai kukli repertuaro dalis. kartais šokių aikštelė kone drebėdavo po pasiutusiais kulnais. pasimėgavę baro gėrybėmis grįžome namo sapnuoti jūros.

sekmadienį, po pusryčių, iškeliavome į Villalongą. pasiilgome interneto, civilizacijos ir šiaip, nutarėm iki vakaro šiek tiek pasižmonėti, o po siestos su Vytu ir Natalija nuvykti prie jūros. pietauti kopėme prie bažnytėlės ar koplytėlės ant kalno, nuo kurio atsiveria visas miestas. pietūs buvo kaip visada gardūs ir mes dažnai juos visokiais balsais girdavome (ne tik tą dieną). tą dieną pasisekė nusipirkti duonos su graikiniais riešutais. o kokio ji gardumo! gali būti, kad Rūta tai apdainavo, bet tiksliai nepamenu.

nebuvau matęs kone į bažnytinę sieną įtaisytų šašlykinės lentynėlių, bei šalia telkšančio žydriausio baseino. akivaizdu, kad ant to kalno žmonės kopia ne tik dvasinių malonumų. mes, savo ruožtu, pasigardžiavome desertu apraškydami vietinį figmedį.

na, o dienos kaitrai kiek atlėgus puolėme į jūrą. šioks toks vėjelis šiaušė bangeles ir priviliojo gausybę slidininkų ant vandens, pasikinkiusių aitvarus. vanduo žydrutis, šiltutis ir sūrutis lyg dieviško prakaito lašas. neatsispyriau pagundai užsirausti į smėlį ir merginos su dideliu azartu mane greitai palaidojo.

porą dienų ėjome prie krioklio. apie jį buvo kalbų jau pirmą dieną, bet likimas prie jo atvedė tik paskutiniosiomis. buvo taip, kad iškeliavome į ilgą kelionę, kurios takas vedė arba aukštyn į kalnus, arba žemyn prie upės. kadangi man buvo leista rinktis, tai pasirinkau upę, kad nereikėtų kankintis ilgai vaikštant saulei plieskiant. ir visai nesigailiu, nes ta kelionė atnešė mums visiems atradimų. visų pirma man labai patiko tas upės kriokliukas ir jo glamonės, srovės, akmenuotas krantas. visų antra grįždami atgal mes radome gerokai trumpesnį kelią. vietoje maždaug 2 val. kelio aplink, liko pusvalandukas smagaus pasivaikščiojimo. ar gi ne pasaka? mes labai džiaugėmės šiomis naujienomis ir kitą dieną vėl ėjome prie krioklio. kaip tik tada sutikome užburtą princą, bet damos jo nebučiavo, nes buvo linkusios ir toliau mėgautis savo viengungišku gyvenimu, tad mes jį aplenkėme svarstydami ar nepapuls jis į žalios gyvatės nasrus taip drąsiai bevaikštinėdamas...

kažkurį vakarą buvo meteoritų lietus. mes nepraleidome progos paspoksoti terasoje į žvaigždėtą dangų. matėme krentančias žvaigždeles. Kristina sakė, kad noro sugalvoti nespėja, o ir ypatingų norų neturi. norėtų nebent motorolerio ir spalvotų kedų.

taip jau man nutiko, kad kelionė atgal prasidėjo naktį. nuo kitos dienos miestelis švęs kasmetinę savaitinę fiestą. bus daug triukšmo, muzikos, linksmybių, bet viso to aš nepatirsiu, nes jau iškuopiau man skirtas gėrybes. visas tas buvimas ir lėtumas su kasdieniais malonumais mane atpalaidavo ir jaučiausi gerai pailsėjęs. kasdien su Rūta pakalbėdavome apie rojų, turėdami omeny buvimą ten.

prieš vidurnaktį su Kristinos giminaičiais pasivaikščiojome po miestelį, sutikdami fiestos belaukiančių gyventojų šypsenas. tada atsisveikinom ir išsiskirstėme kas kur: mane Vytas nugabeno į Gandios autobusų stotį, o moteris pasišaukė patalai. atsisveikinęs su Vytu, likau vienu du su Jungo prisiminimų knyga, kuri (kaip vėliau supratau) gerokai sutrumpino man kelionę. nusigavęs į Alikantę, turėjau dar porą valandų iki autobuso, vežančio į oro uostą, tad leidau sau pasivaikščioti ilga alėja/parku, besidriekiančiu palei jūros krantą ir pasimėgauti besiilsinčiais laiveliais.

prie informacijos langelio stotyje tikėjausi sužinoti kada važiuos autobusas į oro uostą. tas langelis buvo vis tuščias ir nenorėdamas laukti amžinybę pasiteiravau kažkokios stotyje dirbančios įmonės darbuotojos kaip čia su tais autobusais. ji angliškai nei bum bum, tad mes piešiniais ir per internetinį vertėją susikalbėjom, kad stotelė yra kieme. toje stotelėje radau autobuso numerį, kuris važiuoja ten kur man reikia, bet nesupratau kada. ir lyg kokia šventa dvaselė joje stovyniavo vaikinas. aš jo paklausiau ar jis kalba angliškai, bet jis parodė, kad ne ir aš jau buvau linkęs kiek nusiminti, bet čia jis paklausė ar aš kalbu rusiškai, tad mes pašnekėjom, kad jis nežino kokie čia autobusų reikalai. aš jau gal net buvau benusimenąs, bet priėjo mergina ir gal ukrainietiškai papasakojo, kad tas autobusas už 11 minučių atvažiuoja čia pat, už stoties kampo prie stulpelio. padėkojęs nukulniavau prie to stulpelio ir radau ant jo lipduką: Jesus loves people. išsitraukiau fotoaparatą, kad čakštelt tai ir tą sekundę privažiavo autobusas, kuris prarijęs mane virškino kokį pusvalanduką ir iškakojo jau man pažįstamame oro uoste. čia jau aš jaučiausi lyg namie - vaikščiojau, šypsojausi, siurbčiojau earl grey ir krimtau sausučius.

verčiau Jungo puslapius ir laikas tirpo. nejučia atsidūriau Diuseldorfe ir ten jau buvo galima nugirsti Tėvynės garsų: pariaugėjimų, papirsnojimų, lietuviškų šnekų. vienas jaunuolis atkakliai pažindinosi su bendrakeleive siūlydamas jai įvairius planus lėktuvui nutūpus. aš tęsiau pažintį su Jungu iki kol papuoliau į manęs su gvazdiku laukiančio Rokučio glėbį. Jolita su Jokūbu lūkuriavo automobilyje ir mes visi nuvažiavome atšvęsti susitikimo į piceriją.

šioje kelionėje kaip niekada aiškiai pajaučiau literatūros galią, kuri triuškina laiką it žemaičiai kryžiuočius. mano kelias tiek pirmyn, tiek atgal buvo gana ilgas, tačiau skaitiniai tas valandas ir kilometrus pavertė „žibučių puokšte“. dar liko nepaminėta Hermano Hesės knyga Siddhartha, kurią Kristina man davė viešnagės metui. ir jo kaip tik užteko pasidžiaugti knyga. ką čia noriu pasakyti, dviem žodžiais galima būtų išreikšti šūkiu: knyga - jėga!