paskutiniu metu labai norėjau atostogų. vasaros pradžia buvo gana intensyvi - visokie darbiniai stresai, pastovi laiko stoka, miego stoka, fainumo. spraudžiausi į mano galvai prasmingą režimą anksti keltis ir iki darbo pradžios spėti pasėdėti ant suoliuko bei numinti į taiči, o su diena atsisveikinti po „labanakt vaikučiai“, kad rytas būtų mielesnis. ir taip kuris laikas. ir, tiesą sakant, kiek pavargau.
ir lyg tyčia Kristina su Rūta mėnesiui išvažiavo į Ispaniją (ačiū Dievui) pas Kristinos tetą Nataliją ir dėdę Vytą. o dar iki išvykos mes lyg netyčia pašnekėjom, kad aš jas ten galėčiau ir aplankyti. taip įsišnekėjom, kad ėmėm ir suplanavom viską kone nuo A iki Z. kadangi susizgribom gana pavėluotai, tai mano maršrutas buvo kiek nepatogus, bet apie tai dabar nesiplėtosiu.
atsimojavęs su Lauros pomidorais (kuriuos man buvo pavesta gerbti ir mylėti), iškeliavau su Lise Bourbeau ir jos aprašytomis 5 traumomis, kurias mes savyje slepiame ir kaip jos kyšo ar vis išlenda. labai įdomu beskaitant atpažinti kas kyšo pas aplinkinius ar patį. kadangi į Alikantę nuskridau apie vidurnaktį, prisivažinėjęs eskalatoriumi sėdau paskaityti, o sulaukęs ryto paspaudžiau pedalą (tiksliau autiko vairuotojas paspaudė) Benidormo link. tas Benidormas tai tokia tarpinė stotelė, kurioje skaičiau toliau, užkandau, paknapsėjau ir išvažiavau į Gandią, kur mane pasitiko mergelės lelijėlės.
nuvarėm į kavinę ir iš to jaudulio, kad jau susitikom sulaužiau kuprinės užtrauktuką, bet nenusiminiau, nes ko čia nusimint? padavėjui ilgai pasakojom, kad padarytų vegetarišką blynelį, tai jis atnešė į blyną susuktas salotas ir dar kitų blynų, kavos, ir mes susidraugavom.
Kristina man liepė persirengti, nes su nertais marškinėliais negalėjau stoti dėdės akivaizdon. jo būta griežto būdo ir Kristina visaip galvojo kaip čia man išgyventi mano susitikimą su juo. aš nujaučiau, kad velnias ne toks baisus koks piešiamas, bet persižegnojęs marškinėlius pasikeičiau (tiksliau nusivilkau, nes Kristina sakė, kad Vytas taip vaikšto).
dėdės ir tetos namai labai gražūs ir aš garsiai tai pareiškiau užglaistydamas visus galimus nesutarimus ar įtarimus. mes pasėdėjome vidiniame kiemelyje persimesdami keletu žodelių, kad Vytui taptų aišku, jog aš prastas pašnekovas, nes nesidomiu kas dedasi su Lietuva Tėvyne mūsų. tada nuėjome apsipirkti į supermarketą Mercadona, kurios dainelė moka kurį laiką nenugrimzti į užmarštį. parduotuvėje buvau išprašytas lauk, nes joje negalima lankytis be marškinėlių (aš, žinoma, nenusiminiau). belaukdamas merginų grožėjausi miestelio gyvybe ir net pasišnekučiavau su vietiniu bulgaru, kuris moka kažkiek pakalbėti rusiškai ir labai mėgsta sveikintis su Kristina ir Rūta.
su visomis prekėmis mes buvome nugabenti į prašmatnų namelį už miestelio skirtą mums gyventi. po instruktažo kaip viskuo naudotis buvome palikti pažinčiai su namais. tuoj pat puolėme kurtis, jaukintis tą laikiną buveinę kol ėmė temti ir atėjo metas vakarienei, kurios metu iš Rūtos ėmė veržtis dainos. pasirodo, kad ji yra gana dainingas žmogus ir nelaiko savyje melodijų (kartas nuo karto kur nors ką nors ji vis uždainuodavo). ji greitai pamokė mus tuos kelis sutartinės žodžius ir mes užtraukėme visi kartu...
dienas mes nusprendėme pradėti tibetietiškais pratimais saulei kylant. tai vykdavo apie 7 val. ryto. ir štai pirmą rytą mes išsinešėm į terasą dekučius, pasimankštinom ir prisėdom pamedituoti. saulelė švelniai glostė bundantį pasaulį, o vėjelis šoko letkį mūsų rūmuose. ir taip bešokdamas užtrenkė duris. o raktai viduje. langai su grotomis, tad į vidų nepateksi, nebent per kaminą. kadangi Rūta vienintelė buvo su apavu, tai iškeliavo į miestelį pagalbos ieškoti. aš su Kristina nuėjau rinkti derliaus į besidriekiančius priešais sodus. prisiskynėme figų, vynuogių, migdolų ir grįžome pusryčiauti bei šnekučiuotis. Rūta dingo ilgam, tad mes besislėpdami nuo saulės keliavome aplink namą sekdami jo šešėlį. apie pietus mes buvome išgelbėti ir surengėme gardžią puotą po kurios būtina pasnausti.
saulei besileidžiant patraukėme atsigaivinti upėje. tiesą pasakius, gaivintis upėje labai gera, tad mus tomis dienomis ji prisiviliojo ne kartą ir ne du.
kitas vakaras buvo suplanuotas bliuzui. kitame upės krante esančiame barelyje koncertavo trijulė bliuzrokenrolmenų. tiesą sakant bliuzo buvo labai kukli repertuaro dalis. kartais šokių aikštelė kone drebėdavo po pasiutusiais kulnais. pasimėgavę baro gėrybėmis grįžome namo sapnuoti jūros.
sekmadienį, po pusryčių, iškeliavome į Villalongą. pasiilgome interneto, civilizacijos ir šiaip, nutarėm iki vakaro šiek tiek pasižmonėti, o po siestos su Vytu ir Natalija nuvykti prie jūros. pietauti kopėme prie bažnytėlės ar koplytėlės ant kalno, nuo kurio atsiveria visas miestas. pietūs buvo kaip visada gardūs ir mes dažnai juos visokiais balsais girdavome (ne tik tą dieną). tą dieną pasisekė nusipirkti duonos su graikiniais riešutais. o kokio ji gardumo! gali būti, kad Rūta tai apdainavo, bet tiksliai nepamenu.
nebuvau matęs kone į bažnytinę sieną įtaisytų šašlykinės lentynėlių, bei šalia telkšančio žydriausio baseino. akivaizdu, kad ant to kalno žmonės kopia ne tik dvasinių malonumų. mes, savo ruožtu, pasigardžiavome desertu apraškydami vietinį figmedį.
na, o dienos kaitrai kiek atlėgus puolėme į jūrą. šioks toks vėjelis šiaušė bangeles ir priviliojo gausybę slidininkų ant vandens, pasikinkiusių aitvarus. vanduo žydrutis, šiltutis ir sūrutis lyg dieviško prakaito lašas. neatsispyriau pagundai užsirausti į smėlį ir merginos su dideliu azartu mane greitai palaidojo.
porą dienų ėjome prie krioklio. apie jį buvo kalbų jau pirmą dieną, bet likimas prie jo atvedė tik paskutiniosiomis. buvo taip, kad iškeliavome į ilgą kelionę, kurios takas vedė arba aukštyn į kalnus, arba žemyn prie upės. kadangi man buvo leista rinktis, tai pasirinkau upę, kad nereikėtų kankintis ilgai vaikštant saulei plieskiant. ir visai nesigailiu, nes ta kelionė atnešė mums visiems atradimų. visų pirma man labai patiko tas upės kriokliukas ir jo glamonės, srovės, akmenuotas krantas. visų antra grįždami atgal mes radome gerokai trumpesnį kelią. vietoje maždaug 2 val. kelio aplink, liko pusvalandukas smagaus pasivaikščiojimo. ar gi ne pasaka? mes labai džiaugėmės šiomis naujienomis ir kitą dieną vėl ėjome prie krioklio. kaip tik tada sutikome užburtą princą, bet damos jo nebučiavo, nes buvo linkusios ir toliau mėgautis savo viengungišku gyvenimu, tad mes jį aplenkėme svarstydami ar nepapuls jis į žalios gyvatės nasrus taip drąsiai bevaikštinėdamas...
kažkurį vakarą buvo meteoritų lietus. mes nepraleidome progos paspoksoti terasoje į žvaigždėtą dangų. matėme krentančias žvaigždeles. Kristina sakė, kad noro sugalvoti nespėja, o ir ypatingų norų neturi. norėtų nebent motorolerio ir spalvotų kedų.
taip jau man nutiko, kad kelionė atgal prasidėjo naktį. nuo kitos dienos miestelis švęs kasmetinę savaitinę fiestą. bus daug triukšmo, muzikos, linksmybių, bet viso to aš nepatirsiu, nes jau iškuopiau man skirtas gėrybes. visas tas buvimas ir lėtumas su kasdieniais malonumais mane atpalaidavo ir jaučiausi gerai pailsėjęs. kasdien su Rūta pakalbėdavome apie rojų, turėdami omeny buvimą ten.
prieš vidurnaktį su Kristinos giminaičiais pasivaikščiojome po miestelį, sutikdami fiestos belaukiančių gyventojų šypsenas. tada atsisveikinom ir išsiskirstėme kas kur: mane Vytas nugabeno į Gandios autobusų stotį, o moteris pasišaukė patalai. atsisveikinęs su Vytu, likau vienu du su Jungo prisiminimų knyga, kuri (kaip vėliau supratau) gerokai sutrumpino man kelionę. nusigavęs į Alikantę, turėjau dar porą valandų iki autobuso, vežančio į oro uostą, tad leidau sau pasivaikščioti ilga alėja/parku, besidriekiančiu palei jūros krantą ir pasimėgauti besiilsinčiais laiveliais.
prie informacijos langelio stotyje tikėjausi sužinoti kada važiuos autobusas į oro uostą. tas langelis buvo vis tuščias ir nenorėdamas laukti amžinybę pasiteiravau kažkokios stotyje dirbančios įmonės darbuotojos kaip čia su tais autobusais. ji angliškai nei bum bum, tad mes piešiniais ir per internetinį vertėją susikalbėjom, kad stotelė yra kieme. toje stotelėje radau autobuso numerį, kuris važiuoja ten kur man reikia, bet nesupratau kada. ir lyg kokia šventa dvaselė joje stovyniavo vaikinas. aš jo paklausiau ar jis kalba angliškai, bet jis parodė, kad ne ir aš jau buvau linkęs kiek nusiminti, bet čia jis paklausė ar aš kalbu rusiškai, tad mes pašnekėjom, kad jis nežino kokie čia autobusų reikalai. aš jau gal net buvau benusimenąs, bet priėjo mergina ir gal ukrainietiškai papasakojo, kad tas autobusas už 11 minučių atvažiuoja čia pat, už stoties kampo prie stulpelio. padėkojęs nukulniavau prie to stulpelio ir radau ant jo lipduką: Jesus loves people. išsitraukiau fotoaparatą, kad čakštelt tai ir tą sekundę privažiavo autobusas, kuris prarijęs mane virškino kokį pusvalanduką ir iškakojo jau man pažįstamame oro uoste. čia jau aš jaučiausi lyg namie - vaikščiojau, šypsojausi, siurbčiojau earl grey ir krimtau sausučius.
verčiau Jungo puslapius ir laikas tirpo. nejučia atsidūriau Diuseldorfe ir ten jau buvo galima nugirsti Tėvynės garsų: pariaugėjimų, papirsnojimų, lietuviškų šnekų. vienas jaunuolis atkakliai pažindinosi su bendrakeleive siūlydamas jai įvairius planus lėktuvui nutūpus. aš tęsiau pažintį su Jungu iki kol papuoliau į manęs su gvazdiku laukiančio Rokučio glėbį. Jolita su Jokūbu lūkuriavo automobilyje ir mes visi nuvažiavome atšvęsti susitikimo į piceriją.
šioje kelionėje kaip niekada aiškiai pajaučiau literatūros galią, kuri triuškina laiką it žemaičiai kryžiuočius. mano kelias tiek pirmyn, tiek atgal buvo gana ilgas, tačiau skaitiniai tas valandas ir kilometrus pavertė „žibučių puokšte“. dar liko nepaminėta Hermano Hesės knyga Siddhartha, kurią Kristina man davė viešnagės metui. ir jo kaip tik užteko pasidžiaugti knyga. ką čia noriu pasakyti, dviem žodžiais galima būtų išreikšti šūkiu: knyga - jėga!
