ramybės uostas II

sako, kad yra vietos, kurios traukia. kai kuriuos traukia kalnai, salos, tėvynė. sumuštinį prie grindų traukia sviestas, o mus - ramybės uostas.

judinomės į jo pusę ne kartą, ne du. Marija vis nupūsdavo dulkes nuo šios temos, bet vasara mus glemžėsi visokioms veikloms, atitolinančioms uostą iki kol ruduo pasibels savo gilėmis, lapais ir lietumi.

ir štai jau rugsėjo antra pusė, jau tuoj net spalis, sirenos, kino festivaliai, o uostas pūpso lyg apleistas (mūsų). bet ne amžiams jis toks, nes mes sugrįžom! vėl!

bet ne visi, nes paskutinę sekundę Aivaras dingo kaip į vandenį su galimybe susisiekti. iššniukštinėję sutartą susitikimo vietą it musę kandę trinktelėjome dureles (prieš tai išbaladoję jo namų duris ir prižadinę susirietusį kaimyną) ir pajudėjome Ignalinos link.

pakeliui nuotykių ir nesąmonių sėkmingai išvengėme, nors Marija bijojo, kad policija jos neužpultų su klausimu: „o kur technikinis lipdukas, a?“

dienai ritantis į antrą pusę, mes riedėjome vis artyn to uosto. gal ir vystėme kokias temas, nepamenu. kažkurią minutę net akys sulipo. feisbuke atsirado Aivaras, bet mūsų pėdos jau buvo ataušusios, degalinė nusiaubta, maxima irgi. bet juk obuolių nebūna per daug. ypač laukinių, tad Vanda su Marija puolė obelį, kurią atsiminė iš praeitų metų derliaus. jos vaisiai tikrai gardūs.

vienišas uostas pasitiko mus savo persmelkta ramybe ir be judesio. baksnojome pirštais neišsirinkdami prie kurio namuko prisišvartuoti. ir tada atėjo sargas. sako: „ai, tai bet kurį galit. va antrą, jame televizorius veikia“. tą ir paėmėm. sargas tai buvo angeliško paslaugumo. vis kartojo, kad jei trūks malkų, tai dar atveš.

nežinojau apie galimybes pirčiai ir nepasiėmiau priemonių, bet pasirodo, kad ji ten kažkur stūkso. tad kone pirmas klausimas sargui buvo ar galima pakurt pirtį. ir, pasirodo, galima. ir, pasirodo, be papildomo mokesčio. ar gali būti smagiau? juk jau ne vasara, pats laikas atidaryti pirčių sezoną. ir štai - atidarymas bus ramybės uoste.

kol sargas kūrė pirtį, aš skėliau ugnį prie namų. Vanda įsisuko į varškės sūrį. tiksliau, ėmė jį ruošti kepimui. Marija žvalgėsi kaip čia jai įpulti į mišką grybų. Aivaro nėra. jis tikrai būtų puolęs kartu. kita pagunda - pulti į valtį, bet nusilpusiam Marijos kūneliui nepavyko įstumti tos geldos į vandenį. pasakyčiau, kad reikia daugiau košės valgyti, bet jau žinau ką atsakys. ką nors maždaug - aš ir taip daug valgau, vis persivalgau, vis daug daug visko, labai.

pamatę visą maisto gausą, nusprendėme kaip nors ją paskirstyti. sūris liko rytojui, o šiandienai kukurūzų burbuolės ir daržovių šašlai. bet jau tų burbuolių gardumas! net Marija sugraužė.

na ir jau visai jau taip sutemus, kai pilvų jau (ačiū dievui) buvo nebematyti, pirtis įkaito iki maksimumo. galima paminėti, kad būtų pakakę ir mažiau tos kaitros, bet nevarykime dievo į medį: buvo ir ežero vėsa su dainuojančia kompanija kitame krante, ir medinis kaušas įmerktas į medinį kibirą, ir beržinės vantos, kuriomis užšiukšlinome visus gultus, ir graži naktis, ir ramybė nuo poilsiaujančių kaimynų (nes jų nebuvo).

po pirties atėjo metas rimtesnėms temos prie taurelės ir dūmo. Vanda net savo gražų fužerą išsitraukė ir... įniko tvarkytis webfotogalerijų, palikdama temas raškyti Marijai ir man. o mums kas rūpi? žmonių kančios ir džiaugsmai, nušvitę, iliuzijos ir tiesa. taip sakant, begalinės temos, kuriose galima paskęsti kaip kokiame alkoholizmo liūne arba mele ar kokiam Nemune.

bet atėjo metas ir bulvėms. jos buvo drąsiai sukištos į žarijas ir tenka pripažinti, kad kiek per ilgam. bet prieš miegą daug valgyti juk nesveika, tad daug ir nevalgėm. į sapnų karailją mus palydėjo detektyvas 'senis', besisukiojantis su savo vokiečių kalba tame išgirtame televizoriuje, kurio ekranas ne kažin kiek didesnis už Vandos telefoną.

ir štai jau rytas. be mankštų, be nieko. iškart prie ugnies. malkelės traška laižomos ugnies liežuvių. malonus garsas, šiluma ir artėjantys pietūs. ar pusryčiai? kaip ten bebūtų, sūris folijoje ir bulvės folijoje (o Vandai dar ir žuvys folijoje), pasimaudžiusios malkų vonioje, nugarmėjo į mūsų pilvus. ten pat nugarmėjo ir visokios arbatos, kavos, šokoladai ir nepabostantys daržovių šašlai.

ėmė barbenti lietūs, dangus niaukėsi. pabarbenę į pilvus, ėmėme žvalgytis į namų pusę. panašu, kad svarbiausius dalykus šiemet čia jau atlikome. grybai ir valtis palauks kitų metų. tad atsimojavome su sargu ir minutė po minutės, metras po metro nutolome nuo gražaus, mielo, savo ramybės uosto...

mėgstamiausia sekta so far

taip jau gyvenime susiklosto įvykiai, kad imi ir atsiduri kažkur, kur kartais gali ir nežinoti ar tuo dalyku gerai pasigirti ar geriau, kad tai liktų uždaryta į paslapčių skrynutę, į kurią neprisikrapštytų tie kam kraujas stingsta nuo visokių šio laikmečio 'ligų'. o kadangi mano akyse pasaulis vis laisvėja ir viešėja, tad nebegaliu ir aš nutylėti dalykų, kurie su manimi šiomis dienomis vyksta ir privalau tai išpasakoti savo kelionių dienoraščiui.

yra toks dalykas kaip kontaktinė improvizacija. nežinančiam kas tai yra, čia galėtų būti pirma pažintis. aš susipažinau metų pradžioje (kaip sakoma) pamilau ir reguliariai vaikštau į pasimatymus. nesitikėjau, kad dar vasarai neįsibėgėjus vyksiu į kažkokį seminarą kažkokioje latvijoje. o va taip ir nutiko...

... ir štai paskutiniai pietūs prieš kelionę. Sigita ir Rūta baliavoja ant mano kambario grindų, patiekalai tykšta ant grindų, į burnas. skamba čepsulys, traška maistas žanduose. pilnus pilvus kartu su mano daiktais išsinešame ir sukrauname į mažučiuką Sigitos mamos automobiliuką ir spaudžiam pedalą ukmergės link. žinom, kad reikia pasipildyti benzino baką, bet kadangi norime sutaupyti, tai į pirmą pasitaikiusią degalinę nesukam. na ir kai jau degalų lemputė ima mirksėti susizgrimbame esantys plente. nervingai sukikename ir tikimės stebuklo dėka nuvažiuoti iki ukmergės, nes ten tai juk yra degalinė. bet mus stebuklingai išgelbėja širvintos. ten ir kuras beveik už dyką, tad pripylę pilną automobilį benzino ir suploję rankomis paspaudėme pedalą visu smarkumu.

nors šiek tiek vėlavome, mus pasitiko draugiškai nusiteikusių žmogučių būrelis. ir kadangi vėluojančių buvo daugiau, mums neliko nieko kito kaip tik pasistatyti pilį, kurioje ilsėsis mūsų išvarginti kūnai. kaip pastebėjome, geriausia vieta buvo užimta, tad ėmėme rinkti kankoriežius nuo ploto šalia kurio įsikūręs mūsų draugužis Aigars Stirna. ta taip vadinama palapinė mus gerokai iškankino, kol supratome, kad galėjome su savimi vežtis drambliuką, kuris tilptų gyventi prieangyje, kol mes išsikėtę voliotumėmės miegojimui skirtoje dalyje. manau, kad tik stebuklo dėka sėkmingai pasistatėme tą taip vadinamą palapinę, nes jau buvau praradęs viltį matydamas kaip tiesiog bergždžiai stumdome ir vartome didelius medžiagos gabalus, jungiame dalis, kurios akivaizdžiai nesusijungia. na, bet rūmas stovi, liaudis laiminga.

jau temstant visi iškulniavome į pajūrį ir po trumpo saulės išlydėjimo ritualo visi šiek tiek pasijudino, apšilo ir įsižiebė šypsenas. pratęsimas vyko viduje (namuke, kuriame daugelis gyveno, kuriame vyko kai kurie užsiėmimai, valgiai, higienos procedūros). aš buvau nepersirengęs į laisvesnius drabužius, tad nusiteikimo vartytis neturėjau. ėmiau žaisti fotoaparatu ir tenka pripažinti, kad daugiau jo į rankas nepaėmiau, kad mano šios kelionės fotobiblioteka yra gana kukli (bet jau papildyta kitų dalyvių fotomis).

na ir taip man bežaidžiant tuo aparatu, pajaučiau kažkokį švelnų padarėlį prie kojų. ten buvo Kate. na, galvoju, 'bala nematė - kas bus tas' ir puoliau su ja į improvizacijos verpetą. nebepamenu kuo viskas baigėsi, bet prieš užmigdami savo rūmuose dar ilgai pliurpėme. ir neišsimiegojome. tas miegojimas gamtoje - naktį varlės kurkia, nespėjus išaušti - paukščiai rėkia. žodžiu, kitą dieną sunkiai keliamės į rytinę mankštelę.

detalių nepasakojant, dienos grafikas toks: rytinė mankštelė, pusrytukas, meistro pamoka, pietukas, bodyworkas (pasiglostinėjimas, panašus į masažą), kokia nors kūrybinė praktika, vakarienukas, jam'as (visi surirenka į salytę priešnaktinei orgijai (kontaktinės improvizacijos šokiai)).

pagrindinis festivalio svečias buvo Ady. atvyko iš izraėlio pasidalinti savo talentais. nuo pirmo vakaro tarp lietuvių vadinau jį dievu, nes iš judesių matyti, kad meistrų meistras. visos jo pamokos buvo įdomios (o ir apskritai kas vyko festivalyje, kurį vadinu seminaru, buvo įdomu). buvo du estai. vienas jų atvyko tik paskutinei dienai. dar autralas, kuris gyvena Rygoje. visi kiti - broliai ir sesės latviešai.

vieną popietę vyko judesio atsižvelgiant į aplinką užsiėmimas. jį vedė latvė Lilija. pasiskirstėme grupelėmis ir improvizavome tam tikrose vietose pastate ir lauke. iš esmės, vaidyba buvo nereikalinga - reikėjo tiesiog kažaip judėti, kažką daryti pasiliaujant nuojauta, nekuriant, negalvojant kokio nors siužeto. žiūrovas pats visada kažką susikuria, pamato.

kitą popietę vyko kitos latvės (Kate) žaidimas su judesiu pasitelkiant į pagalbą vaizdo kameras. vėlgi, grupelės susiranda erdvę ir eksperimentuoja joje su judesiu, jį užfiksuoja. vėliau visi žiūrėjome. oi, kiek juoko buvo. panašiai kaip per vieną bodywork'ą, kur man likimas į porą pametėjo svečią iš australijos Enlai. su juo jau buvau susitikęs vilniuje vasarį vykusiame seminare ir pasidžiaugiau jo sąmojais.

festivalio metu vyko toks žaidimukas: išsitraukėme vieni kitų vardus, kad taptumėm slaptais draugais. tas slaptas draugas turėjo visaip gerinti gyvenimą ir maniškis mane visaip kaip gyrė man perduodamuose rašteliuose ir plakatuose. mačiau, kad kiti gavo saldumynų, gėlių, masažų, dainų. aš buvau kiek šykštus draugas - šiaip ne taip sukurpiau eilėraštį apie vienuolę voverę bei prieš išvykstant namo sudainavau indiškos maldos trieilį. manau, kad savo begaliniu draugiškumu nensutebinau nei savęs nei pasaulio.

atsisveikinimui įvyko šiokia tokia fiesta/šėlsmas. susirinkome į pajūrį taip vadinamam paskutiniam gulbės giesmės šokiui ir netrukus pastebėjome, kad jis neperlabiausiai vyksta. gal tinguliukas įsimetė, kad kelių dienų nuovargis, bet užpakaliai judėjo vangiai ir ilgainiui aprimo. tuomet kažkas ėmėsi juos gaivinti tempdamas į jūrą. į tą gaivų sūrų skystymėlį, kuris plačiau atmerkė akeles ir iššiepė lūpeles.

po visko visko, susipakavę ir atsiglėbesčiavę pasukome namų link, už savęs palikdami nemenkus širdžių gabalus, išsiveždami sodrius kelių dienų įspūdžius. be jų dar vežėmės dalį naujo garderobo. Ady atsivežė indiškų drabužėlių, kuriuos visi graibstėm ir matavomės. kadangi festivalio rengėjai siūlė atspausdinti renginio ženkliuką, tai naują drabužį iš karto ir papuošiau. tikiuosi, ilgam atminimui.