na štai, Tokijas pasitinka saule. lagaminai važinėjasi gumine karusele ir ilgai laukiu savo kompanjono be kita ko prikišto šokoladais (Vilnius ten, Karūna, Tik Tau ir kiti). galva lyg ir ūžia, nes 10 valandų skrido didžiuliu greičiu dideliame aukštyje. ir štai aš esu ateityje, nes čia 6 valandomis vėliau nei Lietuvoje. kitaip tariant, jei japoniukas valgo rytinį sušį, tai lietuvis rytinius šlyžikus tik sapnuoja, o jei štai jau kremta, tai japoniukas jau pietauja ir t.t.
na, bet dar truputį grįžkim į praeitį... Lietuva verkia LAAF tuzinui išvykstant į aikido stažuotę tekančios saulės šalyje. kitaip tariant, išvykstant lijo ir mes kone rimtais veidais išskridome į Kopenhagą. Jos oro uoste suskambo lyg prašymas, lyg pasiūlymas: vienam ar dviem keleiviams neskristi būtent tuo lėktuvu, o pasilikti tame svetingame mieste ir ištaškius 600 eurų skristi kitą dieną. žinoma, dauguma visa tai leido pro ausis, bet mes su Valera svarstėme, kad būtų visai smagu pasinaudoti šiuo pasiūlymu, bet kadangi esame darnios komandos žmonės, tai pusiau linksmai praleidome tuos eurus pro ausis ir mes.
šiaip jau visko čia nepripasakosi, bet kodėl nepaminėjus puotos lėktuve (kuriame nors ir menkas kiekis žmonijos, bet visgi gausus mano akimis kuo ramiausiai leido sau laiką skaitinėdami, žiūrėdami filmus, klausydami muzikos ten visokios, žaisdami tetrį, elephant memory ir pan., miegodami, šnekučiuodami, žodžiu - gyvendami normalų gyvenimą visas tas valandas, kurios nebuvo tokios varginančios, kokių tikėjausi. visai net nevarginančios. anaiptol!)? tai - pusryčiai ir pietūs. kažkaip faina valgyt lėktuve. toks jausmas pusiau lyg piknike. atrodo, nei iš šio nei iš to, šast tau ant kelių kažkoks maistas pakeliuose. na ir valgai, žmogau, ir skanu!
kai mes jau puolėme į miestą su visais savo šokoladais ir kitais daiktais, tai nuvykome pas tokią raganą. man ji patiko. mes gyvenome jos apartamentuose ir atvykome su ja pasilabinti, suderinti detales ir susimokėti. tai ji mus gražiai susisodino kambaryje, pavaišino saldainiais ir pradėjo pasakoti kaip kastravo savo katinus, kurie aplink šmirinėjo ir glaustėsi. dar apie pagarbą, pasitikėjimą žmonėmis Japonijoje ir koks gražus ir populiarus yra japonas baleto šokėjas Lietuvoje. net Irinai (tai - žmogus-supermenas, kuris viską moka ir žino kas reikalinga tam tikrais atvejais. pvz. ji pramoko japonų kalbą ir visur kur išsiaiškindavo reikiamus dalykus, kai tuo tarpu mes arba snūduriuodavome arba žioplinėdavome nieko neįtardami kai viskuo būdavo pasirūpinama. ji pasirūpino mūsų reikalais: išvykomis, transporto problemomis (aš gavau tokią kortelę, su kuria buvau mielai sutinkamas visose traukinių stotelėse), Hombu dodzio dokumentais, išgyvenimo ir pragyvenimo informacija.) gana sunkiai sekėsi su ja susišnekėti ir po visų tų įdomių pasakojimų maloniai atsisveikinę nupėdinom namo.
namai - šiaip fainas dalykas. gyvenome penkiese trejuose kambariuose: aš su Audrium, Rasa su Margarita ir Žanas su niekuo. tame pat bute, virš mūsų gyveno keista porelė: vaikinas, kuris visada šypsojosi ir norėjo atrodyti mandagus ir jo mergina, kuri visada buvo susiraukusi ir atrodė, kad nieko nenori. o dar ten kažkur viršuje gyveno juodasis mokytojas Jon, kuris kartais vakarais nusileisdavo iki virtuvėlės, kurioje mes gana gyvai lukštendavome kokią nors temą ir paprašydavo mus lukštenti ją tyliau. tai skambėdavo maždaug taip: keept the volume a bit down, please. sorry. jis man patiko ir aš išvažiuodamas į Vilnių palikau jam šokolado plytelę Vilnius (cha cha), nes žinau, kad jam patinka juodas šokoladas. ir iš vis, šokolado buvau tiek prisivežęs, kad valgėme kasdien ir dar po dviejų savaičių kažkiek palikau kolegoms, kurie pasiliko Japonijoje, kai mes jau tepėme slides. tiesa, nežinau kodėl, bet kažkurią dieną nesusiturėjau nenusipirkęs japoniško šokolado, kurį parsivežiau į Vilnių ir suvalgiau. skanus toks.
turiu pripažinti, kad bučiukas nebuvo tvarkingumo etalonu, bet mes buvome ne tokie jau lepūnėliai, kad dėl to prikąstumėm lūpas. Margarita - tvarkos žmogus, tad su virtuve beveik susitvarkė. vienintelis dalykas, kurio ji neįveikė net nebandžiusi buvo šaldytuvas. vos pradarius dureles, Margaritos nuotaika subjurdavo dviems dienoms, o kadangi mūsų viešnagė buvo ne tokia jau begalinė, tai ilgainiui šaldiko durelių jau nebevarstėme. tik paskutinį vakarą Jon jas pravėrė (suparalyžiuodamas Margaritą) ir mūsų paprašė bent pusę to kas ten yra išmesti ir Žanas riteriškai nukovė tą smirdantį priešą. bet tai buvo paskutinį mūsų viešnagės vakarą. iki jo mums pasisekė pasivaikščioti po sakurų parką...
kažkurią popietę buvo nuspręsta pagaliau pasinerti į visą tą sakurų stebuklą, tad po ryto treniruočių puolėme į traukinį ir į tą parką, nusodintą sakuromis, kurios kaip tik tomis dienomis žydėjo ir net byrėjo žiedelių lapeliais, o visi japonai rinkosi tame parke ir tuo mėgavosi. ir mes paskendome toje japonų jūroje, kuri mus nešė iš vienos alėjos į kitą, nuo vienų medelynų prie kitų. mes, be jokios abejonės, pleškinome atminčiai visą tą grožį, kuriam galo nebuvo matyti. ir staiga pamatėme kažkokią grūstį aplink vieną medį. ar jis koks ypatingas? taip, ant jo tupėjo du katinai. visi godžiai juos fotografavo ir filmavo. argi paleisime tokį gardų kąsnelį iš nagų? vėliau mus užkalbino kažkokios televizijos komanda ir filmavo. na, bet tai nelabai įdomu...
išaušo ta diena kai vykome į šventyklas, turgų. ten visur gausu lankytojų. iš to galima daryti sąžiningą išvadą, kad vietiniai gyventojai mėgsta viešėti savo šalies lankytinose vietose. tad mes nuvykome į turgų, kuriame pilna visokių šūdukų ir kurio gale stovi didžiulė šventykla. priešais ją - smilkalynė (gražus daiktas). prie šventyklų galima įsigyti visokių suvenyrų, fotografuotis ir mes naudojomės ta proga. ja naudojosi ir japonai. man buvo įdomu, kad jie patys kaip turistai savo šalyje - viską fotografuoja kaip ir mes.
vieną nelabai gražią dieną vykome į smirdantį kalną. buvo kiek apsiniaukę, gal kartkartėmis ir lijo. oras nelepino, bet mes ir nelepūnėliai, tad šypseną buvo sunku nuplauti nuo mūsų veidų. taigi, smirdantis kalnas ko gero didžiausią įspūdį man palikęs objektas, nes buvo lyg ir Velykų metas. o Velykos, kaip žinia, yra šventa šventė. visgi, koks stebėtinas sutapimas - kai užsikorėme ant to smirdančio kalno (kelionė gal reikalautų detalių, bet galima tik paminėti, kad važiavome traukiniu, vėliau tokiu kitu - mini traukiniu, kurį į kalniuką užtraukia virvele, tada tokiose kapsulėse kone skridome iš vienos vietos į kitą), tai pasirodė, kad toje smirdančioje sieroje, kuri veržiasi iš to kalno, japonai verda kiaušinius. jie tampa juodi it angliniai. tuos kiaušinius su druska visi kerta it patrakę net neįsivaizduodami, kad švenčia Velykas. na, kerta gal ten ne tik šia proga, bet mes ten pataikėme kaip tik ant Kristaus prisikėlimo ir atšventėme su trenksmu (t.y. daužėme kiaušinius).
jau nebežinau kada plaukėme piratų laivu. gali būti, kad tai buvo visai kita diena ir man tik norisi, kad tai būtų ta pati kai kirtome juodus kiaušinius ir ta sieros smarvė jau nebeatrodė tokia nosį riečianti. tą pat vakarą pakliuvome į prašmatnų viešbutį ir svajojome apie pirtį. kas svajojo labiau apie kepsnius išėjo į medžioklę, o aš - į pirtį. apie pirtį turėtų būti atskira kalba. yra prausyklės, kurias aplankius jau galima pulti į saunos kambariuką ir baseinėlius. kaip supratau, pagrindinis pirties reikalas yra tie baseinai - įlendi ir verdi. viešbučio pirtis buvo gana maloni (neitin karšta), o vienas baseinėlis buvo gryname ore. pasimėgavęs švaros procedūromis net apsiskutau kaklą ir šauniai išmiegojau. tai buvo mano antras vizitas japoniškoje pirtyje. pirmas vizitas buvo kiek aštresnių pojūčių mėgėjams...
kažkurį vakarą buvo nuspręsta žūt būt eiti į pirtį. na, tai mes ir patraukėme, nors buvo jau saulė nusileidusi ir visi žinojo, kad ryte pusę penkių keltis. protingesni nuėjo ilsėtis, o mes patraukėme į nuotykių šalį - japonišką pirtį. na, gal tai tik skamba skambiai. iš tikro ten viskas gana paprasta: ateini, nusiprausi ir, kaip jau rašyta, puoli į kunkuliuojantį baseiną. tai štai prieinu aš prie baseino ir žiūriu Audrius stovi įsibridęs, Žanas plūduriuoja. klausiu Audriaus - tai ko nesėdi? - ir įlipu į baseiną. man atsakymo ir nebereikia, nes tas karštis pakerta kojas, kad jos net pajudėti negali. tai ir stovim tokie be ryšio. vėliau, šiaip ne taip, begalinių pastangų dėka, po milimetrą, sugebėjau pasinardinti į tą viralą ir stebėjausi kaip tie vyriškiai gali sau ramiausiai turkštis tokiame karštyje. įraudau kaip saulėlydis ir leisgyvis nusvirduliavau į vėsų baseinėlį. jausmas buvo įdomus, bet matyt atrodžiau nekaip, nes daug kas klausė ar man viskas gerai. na, viskas gerai tai ne taip jau daug kam gali ir būti, bet linkčiojau gana užtikrintai. kitą rytą keltis buvo, ko gero, sunkiausia.
dabar dar noriu grįžti į viešbutį - kaip žinia, po pirties visi sumigome, o ryte žvaliai puolėme pusryčiauti. gyrėme patiekalus, arbatą ir aptarnavimą. aptranavimas vertas dėmesio, nes atrodo, kad aptarnajantys žmonės yra geriausi draugai ar bent jau linki tau amžinos laimės. parduotuvės kasoje kartais aptarnaudavo dvi pardavėjos, o kartą net trys - viena paėmė iš manęs pasirinktą prekę, pinigus, nusisuko ir vienai draugei padavė pinigus, kitai prekę. tada iš vienos paėmė supakuotą prekę, iš kitos gražą ir man viską maloniai atidavė. buvo gražu pažiūrėti. man patiko, kad jie (japonai) viską mėgsta supakuoti. visus tuos niekučius prie šventyklų jie sukiša į gražius maišelius, kantriai užlipdo ir atiduoda. atrodo, kad tai mėgstamiausias jų užsiėmimas.
taigi, po džiugių pusryčių viešbutyje jau visi nusiteikę keliauti atgal, susirinko savo kuklius daiktus, laukia kada pasakys viso gero tiems svetingiems laikiniems namams. atsisveikindamas viešbučio tarnautojas atidavė ir maišelį su monetomis pranešęs, kad mes palikome juos restorane. taip gavos, kad ta alkana draugija, kuri prieš pirtį iškeliavo pasistiprinti, paliko arbatpinigių, o restoranas grąžino juos per viešbutį atgal.
įspūdžio negali nepalikti milžiniškos šlepetės, kabančios ant sienos, šalia kurios sėdi ir pats jų šeimininkas - milžiniškas Buda. jis toks milžinas, kad lankytojai lenda jam į pilvą nesibaigiančia vorele, o pilvas šiaip jau tuščias ir jame gal švilpautų vėjai, bet vietoje jų caksi fotoaparatai.
kaip ten bebūtų, oras tvyrojo pavasariškas ir mus glostė jei ne saulės spinduliukai, tai lietaus lašuliukai. kartą prasiautė lyg ir audra ar vėtra ir nusėjo miestą sulaužytais skėčiais. kitą dieną jų lavonėliai mėtėsi kaip sliekai po lietaus. keletą kartų mus supurtė žemės drebėjimai. tokie mažuliukai, kad iškart, tą pat sekundę, juos imi ir užmiršti. ir vėl diena lyg sviestu patepta. keistos buvo žinios iš Lietuvos. Tėvynę klojo netikėtai grįžusios žiemos patalai. 10 cm. sniego! mes, vaikščiodami marškinėliuose, laižydami ledus, niekaip negalėjome to suvokti.
kas liečia valgį, tai japoniukai įsigudrino pasigaminti tikroviškus pavyzdukus tų patiekalų, kuriuos siūlo išragauti. tie pavyzdukai lyg ir plastmasiniai, bet jei taip sudėjus pagamintą ir plastmasinį, tai nežinia ant kurio labiau seilytės varvės. kita vertus, net ir iš išvaizdaus pavyzdžio ne taip jau lengva nuspėti ko tikėtis. makaronus ir daržoves dar atpažinti galima, bet visada gali nutikti netikėtumas paragavus. aš su patiekalais didelių nuotykių neturėjau, bet buvo mėgėjų paeksperimentuoti ir šioje srityje - neišsemiami klodai.
Tokijas mus išlydėjo gausiomis ašaromis ir nors kelelis buvo ilgas, liūdėti nepavyko. ledų formos medžiai lyg ir palingavo savo žaliomis galvomis kai paskutinįsyk jas nužvelgėme. dundėjome taip ramiai, pusiau linksmai, be nuotykių. laukdami skrydžio į Vilnių naršėme Kopenhagos oro uostą, valgėme ledus, žioplinėjom. ir man taip bežingsniuojant pro „laimėk automobilį“ stendą, draugiškas balsas šūktelėjo: hey, wanna win a car?! - no, thanks, - atsakiau. - why not? - susidomėjo draugas. - i don't need it - kantriai paaiškinau. - where are you from? - artimiau susipažinti panoro nepažįstamasis. - Lithuania - jau nueidamas, paprastai, lyg atsisveikindamas, jam atsakiau.
gerokai vėliau, jau prie vartų, mūsų kuklų keliautojų ratelį papildė milžinas, krepšinio legenda - Arvydas. iš pradžių jo nepažinau, nes jis buvo gana nesportiškai apsirengęs, bet iš karto į akis krito tas milžiniškumas. „ko tik nepasitaiko“ - šmėkštelėjo man galvoje ir tik vėliau, išgirdęs jo balsą galutinai apsisprendžiau, kad tai jis, o ne koks kitas žmogus. ir toliau viskas vyko lyg niekur nieko - nei mes jį lietėm, nei jis mus ir pasiskirstę kukliame lėktuviuke nukūrėme į didvyrių žemę, kuri mus pasitiko juoda čigoniška tamsa. bet kai nakties skraistė nuslinko, pasaulis vėl sumirgėjo sena gera trispalve. taip keista, kad visi tie slibinai, hieroglifai ir juodi plaukai visai nebešmėkščioja ir nebestirkso ir visi atsiminimai apie tekančios saulės šalį yra tokie lyg per sapną...
