sako, kad yra vietos, kurios traukia. kai kuriuos traukia kalnai, salos, tėvynė. sumuštinį prie grindų traukia sviestas, o mus - ramybės uostas.
judinomės į jo pusę ne kartą, ne du. Marija vis nupūsdavo dulkes nuo šios temos, bet vasara mus glemžėsi visokioms veikloms, atitolinančioms uostą iki kol ruduo pasibels savo gilėmis, lapais ir lietumi.
ir štai jau rugsėjo antra pusė, jau tuoj net spalis, sirenos, kino festivaliai, o uostas pūpso lyg apleistas (mūsų). bet ne amžiams jis toks, nes mes sugrįžom! vėl!
bet ne visi, nes paskutinę sekundę Aivaras dingo kaip į vandenį su galimybe susisiekti. iššniukštinėję sutartą susitikimo vietą it musę kandę trinktelėjome dureles (prieš tai išbaladoję jo namų duris ir prižadinę susirietusį kaimyną) ir pajudėjome Ignalinos link.
pakeliui nuotykių ir nesąmonių sėkmingai išvengėme, nors Marija bijojo, kad policija jos neužpultų su klausimu: „o kur technikinis lipdukas, a?“
dienai ritantis į antrą pusę, mes riedėjome vis artyn to uosto. gal ir vystėme kokias temas, nepamenu. kažkurią minutę net akys sulipo. feisbuke atsirado Aivaras, bet mūsų pėdos jau buvo ataušusios, degalinė nusiaubta, maxima irgi. bet juk obuolių nebūna per daug. ypač laukinių, tad Vanda su Marija puolė obelį, kurią atsiminė iš praeitų metų derliaus. jos vaisiai tikrai gardūs.
vienišas uostas pasitiko mus savo persmelkta ramybe ir be judesio. baksnojome pirštais neišsirinkdami prie kurio namuko prisišvartuoti. ir tada atėjo sargas. sako: „ai, tai bet kurį galit. va antrą, jame televizorius veikia“. tą ir paėmėm. sargas tai buvo angeliško paslaugumo. vis kartojo, kad jei trūks malkų, tai dar atveš.
nežinojau apie galimybes pirčiai ir nepasiėmiau priemonių, bet pasirodo, kad ji ten kažkur stūkso. tad kone pirmas klausimas sargui buvo ar galima pakurt pirtį. ir, pasirodo, galima. ir, pasirodo, be papildomo mokesčio. ar gali būti smagiau? juk jau ne vasara, pats laikas atidaryti pirčių sezoną. ir štai - atidarymas bus ramybės uoste.
kol sargas kūrė pirtį, aš skėliau ugnį prie namų. Vanda įsisuko į varškės sūrį. tiksliau, ėmė jį ruošti kepimui. Marija žvalgėsi kaip čia jai įpulti į mišką grybų. Aivaro nėra. jis tikrai būtų puolęs kartu. kita pagunda - pulti į valtį, bet nusilpusiam Marijos kūneliui nepavyko įstumti tos geldos į vandenį. pasakyčiau, kad reikia daugiau košės valgyti, bet jau žinau ką atsakys. ką nors maždaug - aš ir taip daug valgau, vis persivalgau, vis daug daug visko, labai.
pamatę visą maisto gausą, nusprendėme kaip nors ją paskirstyti. sūris liko rytojui, o šiandienai kukurūzų burbuolės ir daržovių šašlai. bet jau tų burbuolių gardumas! net Marija sugraužė.
na ir jau visai jau taip sutemus, kai pilvų jau (ačiū dievui) buvo nebematyti, pirtis įkaito iki maksimumo. galima paminėti, kad būtų pakakę ir mažiau tos kaitros, bet nevarykime dievo į medį: buvo ir ežero vėsa su dainuojančia kompanija kitame krante, ir medinis kaušas įmerktas į medinį kibirą, ir beržinės vantos, kuriomis užšiukšlinome visus gultus, ir graži naktis, ir ramybė nuo poilsiaujančių kaimynų (nes jų nebuvo).
po pirties atėjo metas rimtesnėms temos prie taurelės ir dūmo. Vanda net savo gražų fužerą išsitraukė ir... įniko tvarkytis webfotogalerijų, palikdama temas raškyti Marijai ir man. o mums kas rūpi? žmonių kančios ir džiaugsmai, nušvitę, iliuzijos ir tiesa. taip sakant, begalinės temos, kuriose galima paskęsti kaip kokiame alkoholizmo liūne arba mele ar kokiam Nemune.
bet atėjo metas ir bulvėms. jos buvo drąsiai sukištos į žarijas ir tenka pripažinti, kad kiek per ilgam. bet prieš miegą daug valgyti juk nesveika, tad daug ir nevalgėm. į sapnų karailją mus palydėjo detektyvas 'senis', besisukiojantis su savo vokiečių kalba tame išgirtame televizoriuje, kurio ekranas ne kažin kiek didesnis už Vandos telefoną.
ir štai jau rytas. be mankštų, be nieko. iškart prie ugnies. malkelės traška laižomos ugnies liežuvių. malonus garsas, šiluma ir artėjantys pietūs. ar pusryčiai? kaip ten bebūtų, sūris folijoje ir bulvės folijoje (o Vandai dar ir žuvys folijoje), pasimaudžiusios malkų vonioje, nugarmėjo į mūsų pilvus. ten pat nugarmėjo ir visokios arbatos, kavos, šokoladai ir nepabostantys daržovių šašlai.
ėmė barbenti lietūs, dangus niaukėsi. pabarbenę į pilvus, ėmėme žvalgytis į namų pusę. panašu, kad svarbiausius dalykus šiemet čia jau atlikome. grybai ir valtis palauks kitų metų. tad atsimojavome su sargu ir minutė po minutės, metras po metro nutolome nuo gražaus, mielo, savo ramybės uosto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą