labuksai!
mokslo žiniuonys teigia, kad ten kur dabar stūkso kalnai, kadaise lingavo jūržolės ir visokios žuvys nardė po viršūnes daug lengviau nei pavyktų labiausiai įgudusiam kopinėtojui. kalnai tiesiogine to žodžio prasme buvo dugne, po vandeniu ir tektoninės planetos plokštės juos lyg spuogus išspaudė į dangų. manau, kad bus pritariančių, jog kalnai kadų kadaise buvo po vandeniu didžiojo tvano metu kai visa planeta buvo Lietuva ir joje lijo lijo be galo be krašto kol net visus pasaulio kalnus apsėmė vandenys ir visi nuskendo (išskyrus žuvis, žinoma) išskyrus biblinį laivą su gyvybės likučiais.
kaip ten buvo iš tiesų mes nežinome, net ir pats seniausias senolis to nepasakys (nors jei ir sakytų, ar patikėtumėm?), bet istorija palieka šiokių tokių užuominų ir gal net įkalčių, kuriuos aptikę galime pieštis priešistorinius vaizdus ir istorijas.
mūsų žydroji planeta apdrabstyta tokiais įkalčiais, kurie spendžia mįsles, neįveikiamas net didžiausiems šiuolaikinams protams ir pasiilgę mistikos bei neeilinių vietovių žmonės plūsta į keisčiausius ir toliausius Žemės kampelius.
karštą vasaros šeštadienį susijungusios mūsų širdys jau žinojo, kad artimiausio sekmadienio naktį išjudės į Austrijos kalnus į tolimą kraštą, bent kelioms dienoms pasinerti į honeymoon'ą. lydimi mėnulio šypsnio lipam į autobusą ir tautiečių draugijoje riedame pas lenkus.
užbėgdamas įvykiams už akių turiu pasakyti, kad buvome šaunuoliai pasiėmę visokių valgių: duoniukų, riešutukų, pomidoriukų, sūriukų, šokoladžiukų visokių. tenko jaustis valgio mažuma kur tik mūsų mėlynasis autobusiukas bebuvo užsukęs.
smagu, kad įvažiavus į kokią svečią šalį, gidė per mikrofoną mums nupasakodavo kaip jai (tai šaliai) sekės tuos šimtus metų kuriuos ją mindė, keitė, spjaudė ir mylėjo įvairaus plauko žmonės. apie lenkus nelabai ką prisimenu - glaudūs ryšiai su Lietuva, bla bla, žemės iki juodosios jūros ir pan. žodžių, giminės forever, jei nekalbėsim apie Vilnių. šiaip jau, skubėjome kuo greičiau pravažiuoti šią šalį, vairuotojas mynė pedalą, o mes, kartais paskaitydami, kartais pažiopsodami, snaudėm.
Čekija irgi puiki šalis, davusi lietuviams varneles ant raidžių (pvz. š). joje ir nakvojom. Brno nusėtas bariukais su išgirtu alumi. einame pasivaikščioti ir randame labai gražų parkelį su pilimi ant kalno. na, labai gražu, labai gražu. takeliai, suoleliai, krūmeliai. gali vaikščioti kokį pusdienį prisėsti tai šen, tai ten, mąsliai nužvelgti panoramą ar kokią skulptūrą, aplankyti pilį ir lašas po lašo prisipildyti vietos gražumu. galima sakyti, ne savo noru palikome tą parką - buvome nutarę rasti vietelę užkąsti ir atsipūsti po ilgo dardėjimo autiku. pakeliui radome bažnyčią, tanką, tramvajų ir įsmukome į smuklę sudaužti bokalų. tiesa, eidami atgal kiek pasiklydome, bet čia kaip ir nėra ką pasakoti. viskas gerai - grįžome.
ryte - pusryčiai viešbutyje (šitą reikia paminėti, nes prireiks ateičiai) ir pirmyn į Austriją. joje puolam į garlaivį ir mėgaujamės Dunojaus krantais. karšta, bet juk ir lietuviams reikia kur nors pasišildyti. Dunojus drumzlinas kaip Gruzijos kalnų upė, bet gal tai geras ženklas - nuplaukiam į vienuolyną, kurio fontano baseinėlyje mus pasitinka karpiai. įspūdinga biblioteka, marmuro salės, freskos su optine iliuzija, bet no photos, nes turistai taip sukiaulėję, kad nepaisydami vienuolių prašymo lipa selfintis ant šventenybių. tad pasitenkinu foto su popierine hercogiene ir ate, broliai vienuoliai, mes traukiam į gražųjį Zalckamergutą. įsikuriam naujuose namuose ir puolam prie „netoliese“ esančio ežeriuko. tokių naivuolių atsiranda ir daugiau, tad einam kone drauge, persimesdami žodeliu kol nusprendžiam jungti antrą pavarą, nes jau saulelė leidžiasi į patalus, o mes dar nepasiekėm „centro“, „kavinių“, „linksmybių“, kurios vilioja savo tolimomis spalvotomis švieselėmis. tiesą sakant, kai pasiekėm, tai labai neapsidžiaugėm. net nustebino toks vaizdelis: daug burkomis pasidabinusių damų su savo princais susėdę ant kranto žiūri į spalvotą muzikinį fontaną. daugmaž tiek šiam vakarui.
ankstyvas pusrytukas, grüner und schwarzer tee, autobusiukas darda į kalnus! į Halštatą! ten mūsų laukia mamuto ola, kurioje mums praneša, kad (he he), jokiu čia mamutu net nekvepia. tiesiog labai ilga ola, tad jei mamutas čia būtų užsirepečkojęs, tai tikrai turėtų kur paslampinėti, tad pavadinimas kaip ir tinka. o mes va čia apeikime keletą takelių, kurie natūraliai susidarė skilus kalnui, kurį praplovė vidiniai vandenys. štai pažiūrėkite tik nefotografuokite sienų su blykstėmis, bet šiaip, jei kiltų žemės drebėjimas, tai čia yra saugiau nei mieste.
iš mamuto olos lendam į ledo olą. tiesą sakant, čia tikėjausi plastmasinio ledo, nes neva čia kadaise TIKRAI buvo ledas, bet, deja, globalinis atšilimas ir šiaip, turistai prikvėpuoja, tad jums nepasisekė, bet jei būtumėt atvykę prieš kokį dešimt metelių, galėjote savo akimis pamatyti ledą oloje. na, bet ledo čia daugiau nei Lietuvoje paskutinėmis žiemomis ir sako, kad kai kuriose vietose jo net daugėja, mat čia tokia spešl vieta, kur vandeniukas kažkaip prateka į vidų, o oloje susidarę skersvėjai ir sušaldo tą vandeniuką ir taip jis ten ir lieka mums visiems pasigrožėti.
po viso to jau tikrai reikėjo pavalgyti ir kaip tik ant kalno gavome geriausio maisto visoje šioje kelionėje. tokioje jaukioje trobelėje, kur įsisukę čekai daro family business. šalia ganosi ožkelės, o užkąsti prisijungia vietinės varnos.
turime laisvo laiko pasiganyti po kalnų masyvuką ir pasižvalgyti. nors dangų daug kur dengia rūkas, kartas nuo karto jis praplyšta parodyti kas vyksta papėdėje. kažkaip vos ne paskutinę minutę susigriebiam aplankyti ryklio fosiliją. kaip tik ją, kažkada amžiams nuskendusią senovės vandenyse iškėlė į virštų tos nesutramdomos tektoninės plokštės. tad lėkėm pas ryklį, nes laikrodis tiksi, o keltas juk turi darbo valandas. na, ir, žinoma, nepasigailėjom - bus ką atsiminti.
grįžę namo susitinkam kaimynus Andzej ir Oksaną, su kuriais dalijamės virtuve ir kurie nutarė tas porą dienų pakeliauti po apylinkes savarankiškai, tad keičiamės įspūdžiais, susipažįstam, futbolas per TV, anekdotai... pasirodo, kad tame čekiškame viešbutyje įvyko apsinuodijimas! Andzej buvo tikras, kad kiaušiniais. Actimel ir geri įspūdžiai laikinai padeda, bet vis tiek ne fantastika. jų lankomos vietos labiau laukinės, daugiau tylos, kalnų upelių. pavydim, bet nesam juk visai paršai, kad graužtumėmės - mūsų įspūdžiai irgi įspūdingi: ryklys, ledas, mamuto ola... o kas laukia rytoj?
grüner und schwarzer tee ir važiuojam į Halštatą. kaip ir ten pat, bet kitur. šiaip jau tas miestelis tai tikras stebuklas - magnetas, ištisus metus traukiantis viso pasaulio turistus jei ne į ryklį pažiūrėti, tai bent jau apsilankyti seniausioje pasaulyje druskų kasykloje. štai ir mus pritraukė. be gyvo gido, kasykla turi ir kartoninį, kuris kas keletą metrų mielai su manimi pozavo. prieš lendant į kasyklą, būtinai reikėjo apsirengti specialiais drabužiais, o viduje viską galima fotografuoti, tad mums labai patiko - parsivežėme kilogramą druskos ir gardinamės maistuką.
po kasyklos - ekskursija po patį miestuką. siauros gatvelės, dailūs namukai, mažos kapinaitės, kurioje net vietiniai gyventojai nebetelpa, tad gali įsikurti unikaliame puoštų kaukolių kambaryje. mūsų grupei daug kas sukeldavo ypatingus jausmus, dairėmės, fotografavom įdomybes. girdėjau kaip pamačiusi vaikus, žaidžiančius dideliais lauko šachmatais viena ekskursijos dalyvė ištarė: o, pats geriausias dalykas. kitai, ant vartelių gatvėje pamačius kažkokios hercogienės (gal net tos pačios, kurią apsikabinau vienuolyne) atspaudą išsprūdo - fantastika. mes irgi negalėjom atsidžiaugti visa ta gyvūnija ir vietovės grožiu. nesusilaikiau nepasinėręs į ežeriuką. juk būtų nuodėmė iš ten išvykti sausam!
na ir va, kitą rytą po grüner und schwarzer tee judam į namų puselę. pakeliui aplankome nuostabų tarpeklį, į kurį norisi įsimerkti, bet turime skubėt į Zalcburgą - jam skirsime didžiąją dienos dalį. ekskursija vingiuoja po gatveles, tiltukus, sužinom visokių faktų (kažkas apie Mocartą), pasiūlymus aplankyti muziejus ir pilis, bet kažkap jau norisi tiesiog pasėdėt kaip žmogui prie staliuko, pasižvalgyti į skubantį praeivį, įkvėpt karšo oro parkelyje. pasivaikštom, papietaujam ir lipam į seną „gerą“ (kabutės čia ne dėl grožio) autobusą. kur važiuojam? ogi į Brno, į tą patį viešbutį su nuodingais kiaušiniais (vėliau juos nurungė dešrelės, bet tyrimas neatliktas, spėjimai nepatvirtinti).
long story short - ryte sėdam į tą patį autobusą ir jau nusiteikiam rimtai kelionei, nes stojam tik Lenkijoje pavalgyti ir dar siu siu kur nors pakeliui. autobuse kelionės metu rodomi filmai su lietuvišku vertimu, skaitomos knygos, miegama, bendraujama... šalia mūsų sėdi du berniukai. žaidžia laivus, uno, statosi palapinę, valgo. po gana staigaus posūkio nugirstu pokalbį:
– Kristupai, tu mane suspausi į blyną
– tai gerai - galėsiu suvalgyt.
viskas taip ir būtų daugmaž smagu, jei beskrodžiant Lenkiją nepraplyštų dangus. kažkuria prasme ženklas geras - artėjame arčiau namų. tik vienas niuansėlis - autobuso stogas kiauras ir keleiviams sėdintiems arčiau langų pečius plauna lietutis. kažkam juokinga, kažkam pikta, nes ne kiekvienas žmogus nori būti stalagmitu.
parvažiavome. galima sakyt - sėkmingai, nes jei būtų pliaupę viską kelionę pirmyn ir atgal, patikėk mane - tie kiaušiniai su dešrelėmis būtų tik gėlelės.
visumoje - kelionė, be abejonės, įdomi ir mums pasisekė su kompanija. pliusai: geras oras, gamta, žmonės, naujos vietos; minusai: autobusas, ilgas važiavimas, muziejai ir Ninos ilgesio aromatas ant batų likusių namuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą