it skradžiai gruzinų žemę...

gomardžioba!

gruzinai taip sako vietoje labas. atgal mes irgi sakome gomardžioba, nors turėtų skambėt panašiai į kagimardžios. vienas sako: pergalių (tau), kitas atsako: ir tau! mes šį dalyką sužinojom priešpaskutinę dieną gruzijoje. dar sužinojom, kad gruzinų žemę jie vadina žodžiu sakartvelo. kaip suprantu, niekas gruzijos daugiau be jų taip nevadina, ar ne?

šį kartą konspektavausi visus kelionės nuotykius, tad rašant viską, būtų gausu. reikėtų kažkaip suprastinti, kad tau akytės nenudžiūtų, moi daragoi čitatelnica.

--------

jau pavasariui skleidžiant pumpurus ir naujas jėgas visoje gamtoje, žmonės ima planuoti vasaros atostogas. taip ir mes svarstėme kur čia nusibloškus. taip nusiteikusi ausis ima gaudyti visokias su užsieniu susijusias žinias ir teko pastebėti, kad gruziją daug kas giria. nuvykome pas Karolį su Kristina pasiklausyti įspūdžių apie jų vizitą į gruziją ir dėl viso pikto nutariau padaryti šią foto, kad (jei jau taip susiklostys) ji bus pirmoji tiesiogiai susijusi su šia kelione. gavome iš jų kontaktus žmonių, pas kuriuos galima apsistoti Kutaisyje, Tbilisyje ir Stepantsmindoje - toks gimė planas - vykti į kalnoves ir ten pabūti.

I diena

sulaukiam vasaros ir susikraunam kuprines - skrisim. tik stovėdami oro uosto pasų patikroj susimąstėm ar tikrai užtenka ID kotelės, nes visų aplinkui rankose tik pasai. nervinamės, kad nepraleis, nes juk gruzija ne EU šalis. praleidžia, lėktuvas pakyla ir nusileidžia į aplodismentų debesį Kutaisyje. ten vėl pasų patikrai. vėl drebam - lietuviai tai išleido, o šitie tai be pasų nepriims, bet išgirstam: welcome to georgia ir patenkinti keliaujam toliau, kur mus pasitinka Džonis (Džondo). jį atsiuntė Vacho (Vachtang), su kuriuo tarėmės susitikti. Jis mus palydi į mersedesą, į kurį dar įšoka du gruzinai. mes ant galinės sėdynės tryse, tad nelabai patogu, bet nudardam iki Tbilisio, kur turime apsistoti pas Levanį. jis atsiunčia sms su tel numeriu ir prierašu: Tina tak zovut moiu zhenu. mes su ja susiskambinam ir susitinkame prie modernios architektūros pastato, kurį vadina teisingumo namais (дом юстиции). ji mus nusiveda namo ir pakeliui pirštu baksnoja kur yra senamiestis, kur trejybės bažnyčia, kur prezidentūra, meilės tiltas, europos parkas, televizijos bokštas su apžvalgos ratu - viskas netoli. pakeliui nusiperkam daržovių, pasidedam daiktus į erdvų kambarį ir einam pasivaikščioti po apylinkes. užlipam į įžymiąją trejybės bažnyčią, kuri turėtų būti matoma iš visų tbilisio kampelių. nueinam į europos parką, meilės tiltą ir keltuvu užsikeliam pažiūrėti į statulą, kurią vadina Motina Gruzija. vienoje rankoje ji laiko pialą, kitoje kardą. tai reiškia: jei ateini kaip draugas, gausi vyno, o jei kaip priešas - paleisiu žarnas. ten mes aptinkame parkelį, kurį būtų smagu aplankyti. randam įėjimą - o ten botanikos sodas. tikrai gražuolis. su bambukais ir kriokliu! aš tiek vaikščioti nepratęs, tad tempiu Sigitą poilsiaut (atostogaut, ilsėtis, sėdėti), o jai būtinai reikia visur įkišti nosį.

kai pagaliau grįžtam, kiemelyje suruošiama bendra vakarienė. Grįžta Levanis, ištraukia naminio vyno ir gurkšnodamas dejuoja kokia baisiai įtempta diena su lietuvių turistais. kažkas pabėgo, kažkas kažką persigalvojo - vargas! prie stalo prisijungia ir viešnia iš Peterburgo - Marina. tada kalba pasisuka apie stichines nelaimes, uraganus, liūtis ir išgyvenimą.

II diena

pabudę svečioj šaly galvojame eiti į dar neaplankytą, bet iš viršaus nužiūrėtą senamiestį (mane stebino, kad labai įvairi architektūra. atrodė, kad kiekvienas namas vis kitoks (lyg žmonės)). kieme sutikome Mariną ir ji pasiūlė aplankyti netoliese esantį restoraną Tiflis, o šalia, už tilto neva driekiasi blusų turgus. aplankome ir vieną ir kitą. tas blusturgis toks gana didelis, užėmęs visą parką (parkais pas ten dideli ir gražūs). išnaršę tą turgų nutariam kopti į televizijos kalną, ant kurio televizijos bokštas. pakeliui randam vaisių ir prieskonių parduotuvę, kurios neaplenkiame ir vingiuojame gatvėmis kalno link. pakeliui randame galeriją Vanda, kurioje iškabintos ekspozicijos atidarymas rytoj, bet šeimininkas mus pavedžioja ir papasakoja apie menininkus. patiko tiek darbai, tiek pasakojimas. pagaliau randame taką, kuris kyla į viršų ir užkopę (ganėtinai stačiu šlaitu) iki vidurio aptinkame panteoną. tai vieta, kur palaidoti svarbūs žymūs veikėjai. atsipūtę kopiam toliau. smagu, kad paskutiniai 130 laiptelių sunumeruoti - vis linksmiau lieti prakaitą. ant kalno didelis parkas su pramogomis, restoranas, ir Tbilisis ant delno. kol apsukome apžvalgos ratą, ėmė temti, tad patraukėme žemyn, kur mūsų laukė vakaras su arbata ir Tinos kepiniais.

III diena

pusrytukas, atsisveikinimai ir išsinešam kuprines į mikriuką, kuris mus veža į stotį. keleiviai asistuoja, pasako kur išlipti ir, kad Stepantsminda (į kurią keliaujam) yra labiau žinoma senu pavadinimu Kazbegi. randam mikriuką į Kazbegi ir su kitais turistais vingiuojame kalnų link. pakeliui stabtelime į wc ir nusiperkam tokių vynuoginių dešrų, kuriose paslėpti riešutai, o taip pat uogienės paklodžių (džiovinta plonesnė už plotkelį uogienė, kuri susukta į vamzdelį. galima plėšyti ir valgyti vitaminus). kepurių primigtynai atsisakome ir važiuojame toliau iki miestelio. išlipus iškart jaučias, kad tai itin lankytina vieta (kaip Palanga). iškart siūlo nuomotis kambarius, taksi paslaugas. valiutos keitimas, restoranai. mus nuveža ir apgyvendina namuke, kurio kieme alpinistai ruošiasi į žygį. aplinkui kalnai. einam pasivaikščiot ir užkopiam iki koplytėlės. apavas nedėkingas tokiems žygiams, tad leidžiamės į gatves. jose gyvuliai vaikšto laisvi kaip žmonės, tik nežino kur tualetai, tad pilna kepalų ir reikia žiūrėti kur statai koją. einam valgyt į prabangią cafe ir parsinešam namo vyno, kuris mus ir palydi į sapnų karalystę.

IV diena

Stepantsmindoje akis bado ta trejybės bažnyčia, kuri ir šiaip traukos centras ir labai matoma, nes užtempta į 2200 m. aukštį. einam jos link ir sutinkame taksistų, kurie siūlo užvežti iki jos už pusę kainos ir pasakys shortcut žemyn, nes kelias labai prastas. atsisakome, nes norime patys pasivaikščioti ir tas 'pusė kainos' labai primena pamatytą stendą, kuriame iškart žadamos didelės nuolaidos. kelias tikrai status kaip velnias, bet užstenam iki viršaus ir džiaugiamės atsiveriančiais vaizdais. bažnyčioje nedera būti apsinuoginus (kaba užrašas), drabužiai turi dengti rankas, kojas, o moterims ir plaukus. sigita iš šalio susisuka suknią ir žengiame vidun. ten jauku. kaip tik tuo metu vyksta sutuoktuvės ir mes pasilepiname apeigų vaizdeliu. atmosfera ypatinga, norisi ilgiau pabūti viduje. išėję aplankome šalia esančią parduotuvėlę ir nusiperkam žvakučių ir apyrankes su vietovės pavadinimu (Gergeti). paglostom arkliukus ir einame paskaityti ant keteros prie bažnytėlės. svarstom ar grįžti tuo pačiu keliu ar kaip nors kabarotis link kitoje keteros pusėje esančios upės ir palei ją grįžti atgal. upė įdomiau, tad leidžiamės į nuotykį nepramintu keliu. palei upę kelias veda link bokšto, į kurį užlipę pamatome, kad jis tuščias kaip supuvęs dantukas. leidžiamės prie upės įmerkti kojas į ledinę srovę. pakeliui ima lyti. vis stipryn. spėjame įsmukti į kavinaitę kai pasipila kruša. joje gaunam šilto maisto ir limonado. ten jauku ir nebrangu. stichijai nurimus, einame pas kaimynus raudono vyno (pas tuos pačius vakar pirkome baltą) ir su bambaliu nužingsniuojame namo. mus pasitinka Gia (Georgijus) ir padovanoja butelaitį čiačios (toks vietinis samagonas). sakom - tai gal pavakarojam kartu? atsako - na, jei pradėsiu, tai tris dienas gersiu. tad vakarojame dviese su raudono vyno bangele.

V diena

šiek tiek pabrausinom apylinkes ir nutarėme aplankyti žymiuosius Gveleti krioklius. jie maždaug tik 8 km atstumu nuo Stepantsmindos, tai nejau važiuosim? aišku, kad einam pėsčiom. automobiliių kelias gana siauras ir judrus. pėsčiom nesmagu eit, nors ir traškinam kepintas saulėgražas. prieinam tunelį ir virš jo esantį kelią. nutariam, kad kelias eina viršum kalno ir po to nusileidžia, o tunelis yra shortcut'as. einam keliu ir randam dailias kapinaites, kur beveik ant visų kapinių tos pat šeimos pavardė. fotkinamės, žiūrim į upę iš aukšto ir keliaujam toliau į gyvenvietę, kurioje šiek tiek pasikarstę po akmenuotas sienas klausiam vietinių ar yra nusileidimas į kelią. sako, kad geriau grįžt prie tunelio, nes čia bus labai nekomfortiškas kelias, aukštos žolės. ar mums baisios žolės? ne! einam keliu einam einam takeliu su žolėmis kol prieinam elektros stuplą, kur kelias ir baigiasi. atsiveria gana stačios pievos į kurias ir neriam. spygliuotas žoles stengiamės perlipt, guodžiamės, kad dilgėlės gerina kraujotaką ir ropojam kalnagūbriais pirmyn. atrodo, va, ant kito pievelė žaliuja, o kai prieiname, ten žolės iki pilvo. na, bet žingsnis po žingsnio judėjome pirmyn ir net sutikome gyvatę, prie kurios net nestabtelėjome paveiksluotis, nes labai skubėjome - laukė dar ilgas kelias. gal neatrodo kažkas jau tokio, bet džiaugėmės likę gyvi kai nusikabarojom iki gatvės. čia pat jau ir Gveletis su savo kriokliais. sutiktas gruzinas papasakoja kur mažasis ir didysis kriokliai ir mes nuvingiuojame vešliai apaugusiu, lyg džiunglių, taku prie mažojo, po kuriuo net pakišu galvą masažui. tas didysis tai toks smarkus. nuo jo net toks vėjo gūsis bloškia purslus į visas šalis, tad ir vėjuota, ir šlapia, ir šalta. šalia jo užkandam, pasiilsim ir traukiam atgal. prie išėjimo sutinkame Gią. jis laukia turistaujančių bičiulių. sutariam, kad rytoj ryte nuvežtų į Truso slėnį.

galvojam, kad kelionė į priekį buvo pakankamas nuotykis ir pareisime keliu kaip normalūs žmonės, bet... vėl tie automobiliai. kadangi vienoje kelio pusėje kalnai, kitoje - upė, matome, kad kitoje upės pusėje irgi yra keliukas, tik toks jaukesnis, bet eismo. mums tereikia perbristi upę ir mes jau ten! leidžiamės prie upės, raitojame šortus ir dairomės kur čia geriau kirsti. upė srauni ir tokio drungnumo, kad nieko neįmatysi. įkišau koją į dumblą ir pamaniau, kad too risky. man dar buvo vilties, kad galima bus pareiti paupio akmenimis, bet priėjome vietelę, kur arba į upę arba į gatvę. užsiropštėme iki asfaltuoto kelio ir kadangi jau vakarėjo, eismas buvo kuklesnis. juo nukeliavome iki tunelio, kur pamatėme, kad jį galima apeiti iš šono. ten matyt kažkada buvo apvažiavimas, bet gruzinams atsibodo ir jie prasirausė kiaurai kalną. ėjome tuo apleistu keliu. čia jau buvo prikritę akmenų, apžėlę, net pro asfaltą brovėsi gyvybė, tiesdama savo žalias rankeles į saulę. vos parvelkam kojas į Stepantsmindą. jau sutemę, karvės ir kiaulės miega gatvėse. pasidarom salotas, įsipilam čiačios ir ilsimės. užeina Gia ir sako: jums pasisekė, rytoj kartu su alpinistais pavešiu jus į slėnį tik už 60 larių (šiaip tokia kelionė kainuoja apie 130). džiaugiamės ir ilsimės.

VI diena

anksti ryte Gia su alpinistais važiavo į pasienį gauti leidimų ir ten užtruko, tad kiek vėluojame išvykti, bet sušokę į džipą linksmai pajudame pirmyn. jie ukrainiečiai, atkeliavo kalnais iki gruzijos ir čia planuoja kopinėti 10 dienų. pakeliui daug juokauja. vienas jų su kuprinėmis užkištas bagažinėje, bet linksmas. atvažiuojame prie ginkluoto jaunuolio, atsisveikindami matome kokios sunkios jų kuprinės. Gia paveža iki kelio, vedančio į slėnį ir sako maždaug: matau, kad jums su pinigėliais nelabai, tai galite sutaupyti 30 larių ir grįžti patys arba pasukit ir aš atvažiuosiu.

mes pasukam priešingomis kryptimis. iš kairės mums teka upė, iš dešinės kyla akmenuotas kalnas. einam arčiau krašto, kad geriau būtų matyti upė, kol vos neužminam ant gyvatės. šis greitas nutikimas nuveda mus iki kelio, kuriuo gali pravažiuoti tik džipai, kuriais vietiniai pamėgę vežioti smalsuolius. einam, fotografuojamės, kol sustoja linksmai nusiteikęs gruzinas ir kviečia pavežti iki slėnio. why not. šokam vidun ir tada suprantam, kad jis visiškai girtas. nelabai kalba rusiškai, bet suprantam, kad siūlo čiačios ir užkandos: pomidorai, chalva. smagus toks, daug kalba, garsiai leidžia muziką, giria ukrainiečius ir lietuvius. pakeliui stabtelime prie kažkiokios šventos vietos, kur jis pradeda žegnotis, bučiuoti sieną ir visiems reikia išgerti. važiuojam toliau ir džiaugiamės tiek netikėta kompanija, tiek Cezario gebėjimu vairuoti tokiame stovyje. štai atsiveria slėnis, ganosi karvės. privažiuojame porelę autostopu keliaujančių ukrainiečių, kur būtinai sustojame ir prasideda susipažinimas, vaišės. fotografuojajmės ir ištaikę progą atsisveikinę keliaujame į slėnį. jame yra keistos šlapios žemės, didelės pievos apsuptos kalnais, upė, ciuciai ir kitokie gyvuliai. prieiname griuvėsius. kai kuriuose gyvena žmonės. vienas jų išėjo musų pakalbinti rankoje laikydamas mažą buteliuką. tai buvo vaistai gyvuliams. užrašai anglų kalba, tad jis norėjo vertimo. labai sunkiai kalbėjo rusiškai, bet lyg ir kažkaip susišnekėjom. jis pakvietė užeiti arbatos kai keliausime atgal pro jo namus. nukeliavome iki nedidelio vienuolyno ir dar toliau buvo matyti kažkokie griuvėsiai. keliavome iki jų kol pamatėme, kad ten jau pasienio postas ir nusprendę, kad kareivis mūsų nepraleis, apsisukome kelionei namo. užsukome į mus pakvietusius namus. jie saldžiai kvepėjo sūriu. vaišinomės arbata, sūriu, duona ir grietine. Sigita sakė, kad tokio skanumo grietinės ragavusi tik pas močiutę. tie žmonės - azerai (gal šaknys iš Azerbaidžiano), į slėnį atvažiuoja keliems vasaros mėnesiams, gano gyvulius, gamina sūrį, tada susipakuoja ir išvažiuoja jo pardavinėti. pasirodė labai malonūs, tad kiek gailiuosi, kad nenusifotografavom atminčiai.

spartinome žingsnį, nes kalnuose žaibavo ir griaudėjo, ore kaupėsi drėgmė. išėjus iš slėnio pradėjo lynoti, tad užsimetėme apsaugą nuo lietaus. svarstėme ar skambinti Giai ir nusprendėme nukeliauti į miestelį pro kurį mikriukai važiuoja į Stepantsmindą. jei į jį nepapulsim, galim griebtis telefono. einam einam ir štai iš už kalnų kyšteli saulutė, nupiešdama viršum tako vaivorykštės vartus, o priešais ateina dar viena ukrainiečių porelė, kurie planuoja panakvoti slėnyje ir tuo pačiu labai rekomenduoja pasivaikščioti prie Kazbegi kalno. linkim sėkmės ir nueinam iki miestelio, kuriame siaučia šunų ir asilų bandos. prie kelio keliam ranką, bet reti automobiliai prazvimbia lyg būtume nematomi. ir tai sustoja trys indai medicinos studentai, kurie iš Tbilisio atvyksta porai dienų į Stepantsmindą. mums pakeliui! jie linksmi, daug kalba ir labai rekomenduoja aplankyti Indiją. vairuotojas mėgsta panardyti tarp automobilių ir kelius okupavusių karvių. jis nemėgsta tylos, tad jei kažkas nekalba, pagarsina muziką, o jei kas kalba - iškart prisuka. šiltai atsisveikinam ir grįžtam jau į mažesnį kambarį, nes atvyksta didelė grupė ir mus perkrausto kitur. pasikepam baklažaną ir negailestingai su juo pasielgę einame užtarnauto poilsio.

VII diena

šiai dienai planų  neturime, tad lėtai pusryčiaujame ir einame pasivaikščioti po miestelį. aplankome muziejų, pavadintą rašytojo Kazbegi vardu (kuriuo buvo pavadintas ir miestelis). pietums einame į viešbučio restoraną, kur padavėja labai nustemba mūsų paieškomis patiekalų be mėsos ir pieno produktų. linksmai pabendravę ir papietavę fotografuojamės ir einame į pievas, ieškoti ramesnės vietelės knygoms skaityti. gana netyčia randame bestatomą baptistų bažnyčią, kurios vartus saugo musių puolamas asiliukas. viduje mus pasitinka karvės. paėję toliau randame ir kitą (Archangelo) bažnyčią, kurios papėdėje įsitaisome perversti keletą puslapių ir pažiūrėti kaip straksi voveraitės. kai užėjome vidun, kelios gruzinės labai gražiai dainavo didaus šventumo dainas. va taip žmogus klausytum ir klausytum, ir atrodo lyg vandens skalaujamas taptum skaidresnis ir skaidresnis kol į nieką pavirstum.

vakarienei aplankėme šeimos kavinutę prie gatvės ir labai skaniai pavalgėme. nors vyno taurė kainavo 7 larius, Sigita nejuokais pralinksmėjo ir nutarėm vakaronę pratęsti namie. alpinistas iš Ukrainos (kaimynas gi) meistriškai atkimšo mums butelį ir su kolegomis iškeliavo vakarieniauti į cozy corner, o mes cozy corner pasidarėme terasėlėje. Sigita linksmai čiatino, pleškino selfius kol Kazbeką paslėpė naktis ir Gergeti slėnio žibintai palinkėjo mums saldžių sapnų.

VIII diena

pusryčiams tradiciškai valgome arbūzą ir šokoladą su arbata. ir iškeliaujame į Kazbeko papėdę. paupiu kylame aukštyn pro Trejybės bažnyčią ir jos neaplankę einame toliau. matome kelią tarp kalnų vedantį į kazbeko pusę, bet mums norisi išbandyti eiti ketera, kad atsivertų dramatiškesnis vaizdas. statu, lenda musės, bet gražu pažiūrėti. vis atsisukame pažiūrėti kaip tolsta bažnyčia. diena buvo persiritusi į antrą pusę ir žinojome, kad labai toli nenuėję turėsime grįžti, bet kažkaip norėjosi prieiti iki sniego. alpinistas (kaimynas gi) buvo sakęs, kad geriausia kopti pirmoje dienos pusėje, nes po 16 val. orai gali labai staigiai keistis, tad priėję tokią kaipo perėją, kur daugelis stabteli atgauti kvapą svarstėme ką daryti - leistis žemyn, kad vėliau vėl pakilt Kazbeko link; apsisukt ir keliaut namo; lipti akmenimis aukštyn į šalia esančią viršūnę. nutarėm, kad tos viršūnės pakaks ir kibom į akmenuotą šlaitą. palaipsniui Kabeko viršūnę apsivijo debesys. pastebėjome, kad niaukiasi ir virš mūsų. atrodė, kad viršūnė jau visai čia pat, bet pagalvojus, kad čia mus užklups lietus, nutarėme leistis ir pačiupinėti tuos pirmuosius sniego lopinėlius. kelias žemyn vietomis buvo birus. taip išradome stoneboardingą, kuris padėjo smagiau leistis. prisičiupinėję sniego patraukėme namų link. kaip tik tuo keliu, kuris vingiavo tarp kalnų. sutikome keletą liūdnai beropojančių alpinistų. kažkaip suabejojau smagumu ilgų kopimų. gal labai gera jau užlipus į viršūnę ir tas gerumas jau toks labai labai, kad atperka tiek vargą aukštyn, tiek po to jau žemyn. gal čia vaikiškos paistalynės į kurias kalnų gliaudytojas tik palinguos galva: vaikeli vaikeli, kiek daug tu dar nežinai...

grįžę namo pasičirškinom vakarienę ir nutūpėm terasoje. tuomet iššoko namų šeimininkė Marina su telefonu rankoj. sako, aš angliškai nekalbu, o čia svečiai iš vengrijos neranda kaip atvažiuoti. aš nežinau kaip paaiškinti kelią, tad einu jų ieškoti į centrą (jie ten malasi) ir laimei ten sutinku Gią. sako: vaikštinėji? sakau: ieškau tavo gyventojų. tada susitinkam juos ir važiuojam į namus. pasirodo, tai Slovėnų šeima.

IX diena

aš jau nebenorėjau niekur kopinėti. atrodė, kad per šias atostogas prisivaikščiojau visam gyvenimui. norėjosi lyg ir poilsio ar kažko tokio, tad vaikščiojom iš kavinės į kavinę, valgėm ir skaitėm. tą dieną regione buvo dingusi elektra, tad šen bei ten burzgė generatoriai. gyvenimas nesustojo, maistas virė, kepė, o mes valgėm. atrodė, kad štai diena be nuotykio, bet vakarop grįžome namo ir Marina vėl kviečia pavertėjauti. atvyko pagyvenusi pora ir sako: mes užsisakėme kambarį per booking.com ir norim jame įsikurti. žinot, pavargę, tad dušas ir poilsis. Marina sako: nėra laisvų kambarių. jie sako: kaip nėra, jei vakar užsisakėm per booking.com? Marina: pas mus šiandien elektros nėra, tai negalėjau pažiūrėti to bookingo. įtampa vis kyla, suprantat? jie panaršo mobiliaką ir sako: kaip nėra kambarių, jei dabar booking.com rodo, kas pas jus 2 laisvi?!! Marina: nu nėra elektros ir aš negaliu ten nieko padaryt. jie: bet juk vakar elektra buvo ir mums atėjo patvirtinimas, kad gausime kambarį. Marina: nieko nežinau. tuo atvaržiuos mano vyras surasime kur jums gyventi. atvažiuoja Gia, skambina ir randa kambarį gretimame name. tos poros moteris įsiutusi. sako: ne! mes susirasime. nebegalime pasitikėti šiais žmonėmis, tad išeiname. Gia sako: nieko jie neras. Marina: turbūt žydai.

vakare grįžta 2 rusų šeimos, kurios atvyko ryte ir dienai išvažiavo paturistauti. okupuoja terasą, verda sasyskas, ruošiasi vakarui. mes įsikuriame mažą staliuką ir, žinoma, žodis po žodžio, mezgasi pokalbiai. pažinčiai stiprinti pilstoma čiačia, vynas ir vakaras klostosi smagiai. rytoj jie irgi (kaip ir mes) važiuoja į Tbilisį, tad siūlo varyt kartu, tik pakeliui aplankyti Truso slėnį. Įtariame smagų nuotykį, tad neatsikalbinėjame.

X diena

po tiekos čiačios tiek naktis tiek rytas gerokai užnuodytas, bet nuotaika laikosi ir mes sumetę daiktus į opelį šokam su Paška ant galinės sėdynės. jo tėvai priekyje ir mes vejamės kitos šeimos tokį kaipo džipą. miestelyje prie slėnio (Kobi) visi susėdame į tą džipą ir nulinguojame tolyn kartas nuo karto sustodami, pasivaikščiodami, pasifotografuodami. nuvykome iki pasienio posto, prie kurio stūksto mūsų taip ir nepačiutpinėti griuvėsiai. vyrukas su šautuvu sako: galit lipti ten ir pasivaikščiot, tik paties pasieniečių posto nefotografuokit. šrutmuojam griuvėsius apžėlusius žolėm ir nubyrėjusiom sienom. pamažu išriedam iš slėnio, bet pilvų choras verčia stabtelėti pietums. randame spalvingą tašką, kur galima pamaitinti ir pilvus, ir akis, ir dar kepurę nusipirkti. į Tbilisį atvažiuojame jau temstant, o mūsų planas šiandien būti Kutaisyje, rytoje ten praleisti dieną, o kitą rytą jau skristi į Tėvynę. atsisveikiname su rusais, susiskambiname su Vacho pasiklaust ar jis mūsų dar laukia ir ieškome kaip nusigauti iki autobusų stoties. įsėdome į autiką, kuris veža į traukinių stotį, bet ten buvo labai maloni porelė, kuri pasisiūlė padėti ir papasakojo kaip mums nusigauti į autobusų sotį. Vacho pasakė, kad mūsų laukia vairuotojas, kuris nuveš į Kutaisį ir pasirodė, kad tai tas pats, kuris mus vežė į Tbilisį. palaukėme kol jis suras dar vieną keleivį ir nakties gatvėmis nuvingiavome snūduriuodami ant galinės sėdynės. jau po vidurnakčio buvome pristatyti į Vachtango namus, kuris miegojo, tad jo tik gruziniškai kalbanti žmona mus pakvietė įsikurti mėlynojoje lagūnoje.

XI diena

ryte paruošiamas stalas pusryčiams. be mūsų dar yra svečių, kurie greitai pasišalina. mes pamenam, kad šis namas ne visai mieste ir svarstome ką veikti, nes su moteriške nesusišnekėsime. galime tiesiog suptis ant supynių ar skaityti knygą vynuogių apsupty, bet paskambina Vacho ir sako: tuoj ateis mano draugas ir galės jums padėti prastumti dieną. ateina Džonis (kuris mus pasitiko oro uoste) ir išdėsto dvi galimybes, grubiai - arba į vienuolynus, arba į tarpeklius. mes sakom: į gamtą! ir šokam į jo mersą. jis labai paslaugus, daug ir gražiai kalba. sako: jūs turbūt pavargot, kad visi tik ir tikisi iš jūsų išsiurbt pinigų. aš taip nedarysiu, noriu, kad pas jus liktų geras įspūdis ir norėtumėt sugrįžti. stabteli ir nuperka melioną - čia jums, sako. mūsų išvyka - aplankyti Prometėjaus olą ir du tarpeklius. važiuojam į olą, bet pakeliui stabtelime prie vandens malūno, kurio girnas suka upelio srovė. jis priklauso kelioms šeimoms, kurių vienos moteriškė kaip tik buvo malūne kai mes privažiavome. Džonis sakė, kad gana retai pasitaiko kam nors parodyti malūno vidų, nes durys rakinamos, tad mums pasisekė užklupti tą moterėlę, kuri su mumis dar pavažiavo iki namų.

Džonis paslaugiai viską papasakoja, palydi į kasas, tualetą - best service! mes prisijungiame prie anglakalbės grupės ir lendame į olą. ten labai gražu ir įdomu - tie snargliai kyšo iš visų pusių, mes juos fotografuojam ir keliaujam iš salės į salę, kurios turi atskirus pavadinimus. ten tiek daug ką pažiūrėti, kad velkamės paskutiniai kol išlendame į dienos šviesą. iš ten į Okatse tarpeklį, kur prie sienos priveržtu takeliu galima pasivaikščioti virš šniokščiančios upės. to takelio gale susikome porą kuri paprašė nufotografuoti. iš kalbos supratom, kad lietuviai, tad persimetėme gimtuoju žodeliu apie Gruziją ir atsisveikinome iki rytojaus susitikimo oro uoste. grįžę sukapojome saldųjį melioną, kurį sako, kad verta pabarstyti trupučiu druskos.

Martvilio tarpeklis buvo tiesiog stebuklas. kriokliukai, ežeriukai, upeliukai, medžiai, uolos ir galimybė paplaukti valtele. tik viso to gerumo buvo per mažai. sako, kad tas vietas tyrinėja ir gali būti, kad praplės lankytiną zoną. tad kai tu ten kitąmet važiuosi, galėsi pasidžiaugti daugiau.

extra visit place - vienuolynai. vyrų šalia moterų. su VII a. bažnyčia, kurios pabyrėjusias freskas saugo unesco paveldas. mes pasivaikštom aplink, įlendam į tūkstantmetės liepos vidų ir šokam į mersą. pakeliui Džonis stabteli dieviško skonio ledų ir perduoda į Vacho rankas. sėdam prie stalo su keliais vyrais, tame tarpe ir su sūnėnu, kuris vos grįžęs iš Turkijos susilaužė ranką, tad įkišo ją į gipsą ir pasikabino po kaklu. vėliau prisijungė Vacho sūnus, kuris kalbėjo tik gruziniškai ir vienu metu jie sprendė kokį automobilį sūnėnui geriausia pirkti, kol moteriškės keitė plaukų spalvą.

XII diena

ryte sėdam į Vacho taksi ir judam oro uosto link. jis norėtų perduoti čiačios ir vyno Kristinai su Karoliu, kurių dėka mes atsiradome jo namuose, bet skysčių vežtis negalime (atėmė net tuščią buteliuką), tad su mumis iškeliauja tik linkėjimai.

nuo mūsų didi madloba visiems sutiktiems žmonėms ir gyvuniukams (išskyrus tuos piktai lojančius šunes ir muses, kurias mintyse vaikiau tele bim bam daina „musė“)