Pavadinime - perfrazuota skambi Francis Bacon esė pavartota frazė: „Jei kalnas neateina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną.“, kuri nežinia kodėl išpopuliarėjo, bet to dėka gimė šis auksu tviskantis kūrinys, kuris su šia kelione siejasi kaip tik kalnais. Tenka pripažinti, jog ilgokai laukėme kalnų, o žmogaus kantrybė nors ir didelė, bet (kaip žinia) ne begalinė, tad teko imtis tam tikrų priemonių:
SOBOTA
Na ką, važiuojam į Lenkiją. Pani, pan ir dar du mini painstwa lankome kaimynus. Iškart giriame kelius - vai vai, kokie sutvarkyti. Ir šiaip, viskas gražu, bet žolė ne žalesnė. Pirmas reikalas - rasti wc. Randam. Siaubas būtų nerast. Tektų pult nusmauktom kelnėm į kokius laukus, gėdą Lietuvai daryt. Aplankome Augustavo ežerą ir kurį laiką vadindami vieni kitus painstwom nuvažiuojam į Varšuvą, kur mūsų laukia gintaro viešbutėlis - Amber hotelik. Kieme, prie staliuko - pani litwinai šnekučiuojasi. Ignoruojam. Negi pulsi kalbinti kiekvieną sutiktą tavo kalba kalbantį žmogų?
Hoteliko kieme yra mažas baseinėlis, bet nelabai kas jame mirksta, tad pasiimam rankšluosčius ir einame mes. Prie jo porelė burkuoja, o vyrukas iškart siūlo daryt bombą. Mintis smagi, tad darau bombą ir visi pralinksmėja. Nors vanduo vėsokas, lendam pasimurkdyti, o tas lenkas vis siūlo bombą daryt, tad prisimaudę iki drebulių atsisveikiname su pan bomba ir iškeliaujam užtarnauto poilsio.
NIEDŽIELA
Kuklūs pusryčiai hotelike, nes augalinė pasiūla skurdoka. Šioks toks niuansas, kad sekmadienis yra šventa diena, tad parduotuvės nedirba. Sužinom, kad orlen degalinės turi ką pasiūlyti, o ir subway pagamino skanių wrapų, tad pilnais pilvais patraukėm link Krokuvos į Miejsce kąpielowe morsów Zakrzówek. Tokia štai vieta - uolėtoje duobėje telkšo ypatingo mėlynumo ežeras, kurio krante prigaminta įvairaus gylio baseinų. Prieiti galima tik atstovėjus eilėje ir gavus apyrankę. Pabaksnojome pirštu į žuveles, didelį šamą, pasimaudėme baseinėliuose, ištraukėme rakštį Klementinai iš pado ir tęsėme kelionę į ten kur ir planavom - Zakopanę. Atvykome į rąstinį namą, kurio vidus pilnas ragų ir šventų paveikslėlių, kurie įkvėpė nuotraukų serijai „a Jezusmarja!“.
PONIEDŽIALEK
Ko mes čia atvažiavom? - bus klausimas apmąstymams, nes pasirodys, kad atostogautojų poreikiai skirtingi. Na, o mes traukiam į pirmą žygį - Morskie Oko - ežerą apsuptą kalnų. Pasakiško grožio vaizdas. Pasirodo, jį norėjom pamatyti ne tik mes, tad kone nusilaužėm galvas kol radom kur pasiparkuoti - Slovakijoje. Aišku, ne už ačiū. Tada eiti keliu link to Morskie Oko irgi ne už ačiū. Tingesni (ar pro-tingesni ar tur-tingesni) lankytojai suvirto į vežimus, tempiamus arkliais ir buvo užvežti viršun. Aišku, ne už ačiū. Kol mes kopėm link tos paslaptingos „jūros akies“, mane pagavo kažkoks įkvėpimas parašyti kelias miniatiūras tema - įžymybės. Štai pirmoji:
akmenų valgytojas
1 toks žmogus išgarsėjo valgydamas akmenis. juk yra žmonių, kurie yra valgę stiklą, geležį, o viena moteris mūsų krašte išgarsėjo valgydama smėlį. įprastai, akmuo žmogaus burnoje nelinkęs užsibūti. pajute akmenėlį, spjauname lauk nekramtę. koks kvailys kramtytų akmenis, kurie sutrupintų dantis ir beliktų toks žmogus su kūdikio burnele, tegalėdamas tyreles siurbti, o kokį kietesnį maistą (pvz. duonelę) burnoj tirpdyti kol šis suskystėjęs taptų nuryjama košele?
atsirado toks! apžiodavo akmenį savo baltais dantimis ir tik kriaukšt (!) - sutrupindavo. žmones netikėjo, plūdo savo akimis į tai pažiūrėti, o pamatę - netikėjo ir savo akimis. po kurio laiko vėl grįždavo pas tą žmogų jau su savo akmenėliu užantyje, o jis, lyg to telaukęs, lyg kokį traškų gardėsį gavęs, čia pat akmenį sutrupindavo tarp savo dantų.
kaip? kodėl? - klausinėjo žmonės susiėmę už galvų. niekas neturėjo atsakymo kol nenutiko štai toks nelaimingas, bet atsakymus pagaliau pateikęs įvykis.
eilinį kartą pas tą žmogelį atvyko svetys su akmeniu. mums tai - ne kažin kokia lauktuvė, o akmenų valgytojui - įprastas, kasdienis užkandis. jis jau net nebesidžiaugdavo tokiom dovanom ir buvo labiau linkęs su žmonėmis pabendrauti, pajuokauti, o ne jų akmenis graužti. na, bet žmonių su juo kalba būdavo trumpa: laba diena, ar jūs tas garsus akmenų valgytojas? mačiau mačiau, bet negaliu patikėti, tai atsinešiau savo akmenį, ar paragautumėt? nuploviau su muilu, norėčiau nufilmuoti ir dėdei parodyti, štai pradedu - dėde Kornelijau, atnešiau jūsų užkalbėtą akmenį akmenų valgytojui ir jis tuoj jį sutrupins savo dantimis.
ir štai - akmuo trupa tarp dantų, kaip tūkstančiai kitų prieš tai toje burnoje atsidūrusių akmenų, bet atskilęs jo gabaliukas išsprūsta ir užkemša kvėpavimo takus. akmenų valgytojas kosti, jo veidas keičia spalvą, žmonės puola jo gelbėti: stuksena per nugarą, daro Heimlicho manevrą, galiausiai išveža į ligoninę, kurioje medikai jį išgelbėja ir tuo pačiu paaiškėja jog tas žmogus turėjo specialų plastinės chirurgijos ir modernios inžinerijos būdu pagamintą žandikaulį, kuris iš išorės atrodė neypatingai, bet buvo pagamintas iš itin stiprių medžiagų, todėl ir galėjo be jokio vargo tuos akmenis trupinti ir taip išgarsinti žmogų visame pasaulyje
Paaiškėjo, kad vaikai nelabai nori lipti ir varžėsi kas važiuos vežimu. Galiausiai užsikabarojome ten kur reikia ir ėmėm ieškoti kur padėti užpakalius, nes vaizdo didybę užstojo žmonijos gausa. Radom vietelę paužkandžiauti ir pavaišinti vietines antis. Gera proga prisiminti šią dainą :). Šiaip, būtų gražu, jei nebūtų visų tų žmonių. Juk yra ir kitų vietų kur nukeliaut, ko visiem ten grūstis? Tad rytoj varysim kažkur kitur - čia juk visur nuostabūs kalnai.
WTORĖK
Friendly žygis po Dolina Strążyska, kur šalia tako čiurlena upeliukas. Kelio gale - krioklys - ilgas kaip... bagetė. Aišku, nusifotkinom ir prisėdę šalia užkandom. Vakaras buvo rezervuotas Gojira koncertui, tad sušokome į autokarietą ir nukūrėm į Krokuvą. Po nuviliančių patirčių su parkingu pasitariau su chatgpt kaip čia geriau pasielgus ir jis patarė naudotis aikštele, kuri yra nemokama, jei turi viešo transporto bilietą. Tuomet tramvajum nubildi iki koncerto vietos, atsišoki lig valiai ir grįžti pas mašiną. Paaiškėjo, kad parkingas vis tiek bus mokamas, bet pasivažinėjom tramvajum ir kol purčiausi koncerte, išdykėliai šniukštinėjo apylinkes. Grįžom vėlai, bet po Gojiros buvau itin maloniai pavargęs.
ŠRODA
Kadangi daugumos mūsų kojos į kalnus nešti nenori, tai buvo nutarta, kad kels keltuvai. Taip buvo pasirinkta Butorowy Wierch kaip mažiausiai populiari, nes kiek pabodo ta grūstis ir parkingo nuotykiai. Keltuvai - visai smagu, bet gana trumpa pramoga. Pasidalinome grupėmis: kalnų užkariautojai vyksta į trasą, o normalūs žmonės - į parką. Nugabenę Ugnių su Sigita į trasos pradžią link Nosal viršūnės, aplankėm parką su žaidimų aikštele. Man karštis buvo sunkiai pakeliamas, bet Klementina smagiai pačiužinėjo nuo čiuožyklos. Vėliau merkėm rankas į upeliūkštį ir plukdėme lapus kol kopinėtojai prisivaikščioję grįžo atgal, tad visi kartu nuvažiavom namolio filmo žiūrėti. Filmas buvo apie jautį, augintą koridai, bet galiausiai išgelbėjusį kitus jaučius nuo tos „šlovės“. Patiko - Ferdinand (2017).
ČWARTEK
Sigitai labai norėjos žmogiškai pabūti kalnuose, tad nuo pat ryto, ji patraukė arčiau Dievo (jos žodžiai), o mes likome namų kiemely, kuriame bardzo dobža aišktelė vaikams su visokiais traktoriukais ir dviratukais, tad buvo ką paveikt. Po pietų išdundėjom į vaikų išsvajotą vandens parką, kur Ugniui labai patiko nusileidimo vamzdžiai, Klementinai - čiuožyklėlės, Sigitai - šiltas vandenėlis, o man - pirčių zona. Nepajutau kaip joje pralėkė laikas. Net susivėlinom išeiti laiku.
PIONTEK
Atsisveikinam su Zakopane ir važiuojam dar keletą dienelių praleisti Krokuvoje. Akivaizdu, jog kalnai nenori mūsų paleisti, nes susidaro kažkokie nenormalūs kamščiai ir ilgai judam nerespektabiliu greičiu. Maža to, sugedo bagažinės užraktas. Teko imtis meistrystės įgūdžių ir užklijuoti bagažinę lipnia juosta, kad važiuodami neišbarstytumėm daiktų.
Kad parkingas yra kažkoks prakeikimas teko pripažinti kai atvykom į nakvynės vietą - paaiškėjo, jog reikės mokėti už nakvynę ir automobiliui. Pliusas - erdvus butas su virtuve ir skalbykle. Apsigyvenom netoli parko, tad įsikūrę į jį ir patraukėme, o iš jo - ant netoliese esančio miesto inkštiro - pūpsančios kalvos, nuo kurios atsiveria miesto panorama ir ant kurios merginos darosi patrauklias nuotraukas.
vėl SOBOTA
Dieną pradėjome šiokia tokia kultūrine programa ir nukeliavome į šiuolaikinio meno muziejų Mocak. Nemeluosiu, man ten daug kas patiko, patraukė akį, sudomino ir panašiai, bet koncentruotas meno krūvis šiek tiek prislėgė, tad teko vykti jo nusiplauti į Krokuvos vandens parką. Čia buvo daugiau vamzdžių, kuriais galima buvo čiuožti ir vaikams, tad visi čiuožinėjom iki pat parko uždarymo. Grįžom jau naktį, bet spėjom užsukti į 'žabką' nusipirkti šio bei to valgomo, nes kaip žinia, rytoj - sekmadienis - uždarų parduotuvių ir maldų dieną. Lenkams. Mūsų - planai kiti.
vėl NIEDŽIELIA
Mus vilioja pliažas, vanduo ir jo pramogos, tad po pusryčių pajudame link ežerėlio su smėlėtu paplūdimiu. Būtų viskas pusė velnio, bet vėjas - tikras niekadėjas. Į vandenį lipą tik atkakliausi - jaunimas. Sigita įmerkia uodegą jau kone sakant ežerui atia. Klementina sako atia visiems ir užmiega, o mes žingsniuojam į senamiestį, nes turime dar šiokių tokių planų - paplaukioti laiveliu po Vyslą. O tada? O tada ieškome vakarienės. Faina užsukt į veganišką kebabinę - vegab! Radom ir augalinių pyragų desertui, tad paskutinis vakaras Krokuvoje buvo gardus.
vėl PONIEDŽIALEKAS
Paliekame apartamentus patenkinamoje būklėje ir lekiam link Augustavo. Kelias ilgas, bet smagus: su dainom ir pokalbiais, miegu ir užkandžiais. Nusiaubę Augustavo biedronką, parsivežėm grobį namo jau apie vidurnaktį.
Na, prirašyta jau čia gal net daugiau nei reikia. Tegul vaizdai kalba patys už save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą